O galvoja tie žmonės vaje kaip įdomiai:

• Sako, kam čia viešai skelbti, su kuo tu miegi.
• Sako, ką vaikams reikės pasakyti, jei paklaus, kas tie dėdės ir tetos.
• Sako, iškrypėliai tie – jei jie eis, tuomet eis ir pedofilai, zoofilai, nekrofilai. Jie gi irgi žmonės.
• Sako, nesveiką gyvulį ūkininkas nušauna, o gėjai dar ir paradą (!) surengs.
• Dar sako, kad mes pomidorą.

Tai va, daug visokių nuomonių prisiskaičiau.

Skaitau ir galvoju: smagu visgi tam habilituotų psichologijos daktarų beigi šiaip protingų žmonių krašte, Lietuvoj, gyvent. Išgirdę žodį iš “h”, “g” arba “p” raidės (nelygu, kokioje aplinkoje kalbama), jie net atsitiesia: “B**t, ir vėl tie py***i reklamuojas!” Taaaip, o kaip gi kitaip – vargšų LGBT gyvenimas ir santykiai, neatnešantys palikuonių, tokie nuobodūs, kad jie dar ir pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis bei taip rizikuoti savo gyvybe (o ką čia žinai, kas kam šaus į galvą) tikriausiai tik šiaip, dėl pasireklamavimo, nusprendė. Kad visiems paskelbtų, su kuo jie miega.

Atsipeikėkit. Niekas net nesiruošia puikuotis savo orientacija ar bandyti ką nors patraukti savo pusėn. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog kiekvienas žmogus, mąstantis šiek tiek toliau nei dviem dienom į priekį, nori būti užtikrintas savo ateitimi.

O kas, jei aš gyvensiu Lietuvoje? Aišku, kam čia manęs, tokios neproduktyvios (??), reikia – vis tiek gi nepagimdysiu vaiko. Nepasidauginsiu. Kaip juokinga klausytis žmonių, kurie manipuliuoja, vienąkart žmogų priskirdami gyvūnams (“šeimos tikslas – pratęsti giminę” (nors patys vargu ar mylisi tik tuo tikslu, o ką jau kalbėti apie vaikų neturėti nusprendusias šeimas), o kitą kartą – aukštesnėms, dvasingesnėms būtybėms (“juk Dievas sakė…”). Apsispręskit gi pagaliau, kas mes: žmonės, gyvuliai ar šiaip ten kažkas, priklausomai nuo diskusijos temos.

Bet visgi, jei aš gyvensiu Lietuvoje – argi jums, heteroseksualiems žmonėms, trukdys tai, kad susituokusi su mylimu žmogumi užsitikrinsiu socialines garantijas? Galėsiu paveldėti mylimos moters turtą be jokių mokesčių, gauti atostogas jos slaugymui, neliudyti prieš ją teisme, galų gale, jei, neduok, Die, kas nors… nebūti išmesta į gatvę, gauti našlės pensiją?.. Ar daug noriu?

Taigi, kodėl dalyvausiu eisenoje? Nesiruošiu maldauti jūsų tolerancijos – aš tik noriu saugiai ir ramiai gyventi kartu su mylimąja, neapeidinėdama įstatymų ir nebėgdama iš Lietuvos vien dėl to, kad čia taip gyventi mums draudžia įstatymas.

Kokiu būdu, jei ne viešomis eisenomis, siūlote tai pasiekti?