Esu Dovilė

Vis dėlto džiaugsmas gali padaryti gyvenimą prasmingą tik tuo atveju, jei jis pats turi prasmę. Džiaugsmo prasmė negali glūdėti jame pačiame. Iš tikrųjų ji yra už džiaugsmo ribų. Juk šis visada nukreiptas į objektą. Scheleris parodė, kad džiaugsmas yra intencionalus jausmas, priešingai tiesiog malonumui, kurį jis laiko neintencionaliu jausmu, “būsenos” jausmu, “jausmine būsena”. [...] Čia vėl galime prisiminti minėtąją Erwino Strauso “esamojo momento” gyvensenos sąvoką. Tokia gyvensena reiškia, kad žmogus įstrigo sąlyginio malonumo (tarkim, svaigulio) būsenoje, nepasiekdamas objektų pasaulio, kuris šiuo atveju būtų vertybių pasaulis; tik emocinė vertybės intencija gali suteikti tikrą “džiaugsmą”. Kaip tik todėl džiaugsmas niekada negali būti savitikslis, neįmanoma siekti džiaugsmo dėl jo paties. Jis tra “atlikties tikrovė”, pasak Reyerio, — džiaugsmo pojūtis atrisanda tik atliekant aktą, suvokiamą kaip vertingą, taigi pirma atlikus intencionalų vertybės suvokimo aktą. Šią mintį gražiai nusakė Kierkegaardas teigdamas, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės — tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime — apskritai neįmanoma siekti.

Share on Facebook