Esu.
Spa 5th, 2009 parašė Dovilė
Tikras dviračių žygis būna tuomet, kai didesniąją laiko dalį praleidi iš tiesų žygiuodamas – keturiomis kopdamas į kalną ir sau iš paskos vilkdamas dviratį.
Tai va, buvau tikrame dviračių žygyje į Auksaspalvį rudenį. Auksaspalvį rudenį radom. Ir dar kokį.
Va.
Spa 3rd, 2009 parašė Dovilė
Žadėjau gi.
Jau turiu dviejų dienų vairavimo stažą. Per tą laiką:
— Gerai, kad viskas tik vos.
O šiaip, visada galvojau, jog tie trys veidrodėliai reikalingi tam, kad matytum save iš visų kampų – na, ar nesusivėlus ir panašiai. Pasirodo, reikia matyti vaizdą mašinos gale ir jai iš šonų. Pffff, kaip neįdomu.
Rgs 26th, 2009 parašė Dovilė
Vaikas, pagaliuku „piešdamas“ kiaušinių dažų ir pieno pripiltoje lėkštėje:
Geras, čia visai kaip grįžimas laiku atgal!
Rgs 24th, 2009 parašė Dovilė
Kirpėja:
Bet kiek aš pasišneku su savo klientais, visi kaip susitarę kartoja, jog jūsų gimnazijos uniformos jiems labai patinka. Pažiūrėti patinka, ta prasme.
Na, juk visi žino, kad lietuviai mėgaujasi, žiūrėdami į kitų žmonių kančią.
Geras daiktas ta uniforma. Va pavyzdžiui vakar žmogus mane identifikavo ir mano kontaktus iš kažkur iškasė, vien pamatęs, kad aš su „Aušros“ uniforma. Ėmiau labai rimtai svarstyti galimybę po pamokų teleportuotis tiesiai į namus.
Saugokitės – vakarai jau tamsūs.
Rgs 23rd, 2009 parašė Dovilė
Per matematiką apskaičiavau, kad jei pamokos pradžioje skaičiuotuve prie 1 pridėtume 1 ir spaudinėtume „=“, pamokos pabaigoje skaičiuotuvas rodytų maždaug 12600. Deja, praktiškai man pavyko pasiekti tik 4757.
Kas daugiau?
Rgs 12th, 2009 parašė Dovilė
Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriausiai jau nuo neolito eros pabaigos buvo trijų rūšių žmonės – aukštieji, vidurinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams, kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis pasitvirtindavo tas pats modelis, taip kaip giroskopas visada grįžta į pusiausvyrą, nors ir kaip smarkiai būtų pastumtas į vieną ar kitą pusę.
Šių trijų grupių tikslai yra absoliučiai priešingi. Aukštųjų tikslas yra išlikti esamoje padėty. Viduriniųjų tikslas – pasikeisti vietomis su aukštaisiais. Žemųjų tikslas, jeigu jie jį turi, – mat būdingas jų bruožas yra tas, kad jie yra taip palaužti sunkaus darbo, jog nelabai suvokia dalykus, pranokstančius gyvenimo kasdienybę, – panaikinti visus skirtumus ir sukurti visuomenę, kurioje visi žmonės būtų lygūs. Taigi per visą istoriją vyksta ši bendrais bruožais visada vienoda kova. Ilgus laiko tarpus aukštieji saugiai būna valdžioje, bet anksčiau ar vėliau visada ateina momentas, kai jie praranda arba tikėjimą savimi, arba gebėjimą efektyviai valdyti, arba abu dalykus kartu. Tada jie nuverčiami viduriniųjų, kurie savo pusėn patraukia ir žemuosius, apsimesdami, jog kovoja už laisvę ir teisybę. Vos tik pasiekę savo tikslą, vidurinieji nustumia žemuosius į seną vergišką padėtį ir patys tampa aukštaisiais. Vėliau iš kurios nors grupės arba iš abiejų susiformuoja nauji vidutinieji, ir kova prasideda iš naujo. Iš tų trijų grupių tik žemesniesiems niekada net laikinai nepavyksta pasiekti savo tikslų.
Rgs 4th, 2009 parašė Dovilė
Į kabinetą susirinkus tiek norinčių laikyti teises moksleivių, kad neužtenka vietų jiems visiems patogiai atsisėsti, mokytojas:
— Oho, jūsų čia gerokai daugiau nei penkiasdešimt… Einam į aktų salę ar pastovėsit?
— Pastovėsim pastovėsim, – atsiliepia sėdintieji.
Mokysiuos vairuoti, t’sakant. : ) Dideliu noru netrykštu, bet kitos tokios progos papigiai išsilaikyti teises nebebus. Nujaučiu, po pirmųjų įspūdžių neištversiu ir atidarysiu naują skyrelį – „Blondinė už vairo“.
Nes o Dieve.
Rgs 1st, 2009 parašė Dovilė
Ale aš šiandien pagalvojau… Kiek nedaug tereikia, kad susigadintum sau šventę.
Tik nepatogių batų.
Mūsų kūnas protingai sutvertas – būdamas labai jautrus, jis tuo pačiu sugeba adaptuotis taip, kad nejustų nuolatinių dirginimų. Giedrą naktį, visiškoje tamsoje stovėdami ant kalno viršūnės, turėdami normalius pojūčius, mes galime matyti žvakės šviesą ant kito kalno viršūnės, esančios už 48 km. Mes galime pajusti bitės sparnelį, užkritusį ant skruosto, ir užuosti vieną vienintelį kvepalų lašą 3 kambarių bute (Galanter, 1962), tačiau nebejaučiame prie kūno prigludusių drabužių, laikrodžio, žiedų ar patogios avalynės. Bet štai jei ji spaudžia ar trina, mums nuolat primenama, kad ją dėvime, ir paprasčiausi batai trukdo sutelkti savo dėmesį į kitus – svarbesnius dalykus.
Kaip kad greta tavęs einantis pirmokas.
Gerai, kad mano batai patogūs.
Rgp 28th, 2009 parašė Dovilė
Taigi, draugai, koks gi tas mūsų gyvenimas? Neslėpsime: varganas, sunkus ir trumpas. Mes ateiname į pasaulį, kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pajėgia dirbti, spaudžiami prie darbo tol, kol išsenka paskutinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo žiauriausiai paskerdžia. Joks Anglijos gyvulys, sulaukęs vienerių metų amžiaus, jau nebežino, kas yra laimė ar laisvalaikis. Joks gyvulys Anglijoje nėra laisvas. Jo gyvenimas – vien skurdas ir vergovė; visi tai žinome.
Bet gal taip gamtos sutvarkyta? Galgi mūsų žemė tokia skurdi, jog neįstengia pasotinti visų, kuriuos nešioja? Ne, draugai, tūkstantį kartų ne! Anglijos klimatas geras, dirvos derlingos – su kaupu aprūpintų maistu kur kas daugiau burnų, negu dabar čia gyvena. Vien mūsų fermoje puikiausiai pramistų tuzinas arklių, dvidešimt karvių, šimtas avių – ir be jokio vargo, be pažeminimų, – mums tai sunku net įsivaizduoti. Tad kodėl gi mes skurstame? Todėl, kad bemaž visus mūsų darbo vaisius pasiglemžia žmonės. Tai yra, draugai, visų mūsų vargų priežastis. Ji nusakoma vienu vieninteliu žodžiu – Žmogus. Žmogus yra didžiausias mūsų priešas. Nebūtų Žmogaus, ir visiems laikams išnyktų alkis ir pervargis.
Žmogus yra vienintelis sutvėrimas, kuris tik vartoja, o nieko negamina. Nei jis duoda pieną, nei deda kiaušinius, jis per silpnas traukti plūgą, per lėtas gaudyti triušius. Bet vis dėlto jis valdo visa, kas gyva. Jis verčia mus dirbti, atkiša menką kąsnelį, kad nedvėstume badu, o kitką pasiima sau. Mūsų prakaitu jis aria žemę, mūsų mėšlu ją tręšia, tačiau kad bent vienas iš mūsų turėtų ką nors daugiau negu nuosavą kailį. [...]
Ir netgi tokį varganą gyvenimą mums neleidžiama natūraliai užbaigti. [...] Anksčiau ar vėliau mūsų visų laukia aštrus peilis.
— G. Orvell „Gyvulių ūkis“, 1945.
Rgp 22nd, 2009 parašė Dovilė
Klasiokas šiaip jau yra klasės draugas, bet jeigu jis man – ne draugas, tuomet jis tiesiog bendraklasis.
Vadinasi, kambariokas, su kuriuo ne per geriausiai sutariu, yra bendrakambaris.
O žmogus, besidalinantis butą su manimi, yra bendrabutis!
Tai va, kaip įdomiai čia.
