Esu Dovilė

Nekenčiu tokių prielaidų, kurios niršiai niekina žmogų. Nekenčiu jų! Bet tyrinėtojas privalo būt ramus ir objektyvus, remtis vien faktais.

Tas šlykščias prielaidas paneigia vaikai. Pats vaikų egzistavimas. Kvailas bernelis, pabandęs valdyti kiemo vaikus, bus bemat išjuoktas. Vaikų pasaulyje nėra tylinčios pilkos daugumos. Galima suimti tūkstantį, milijoną vaikų, bet kol nors vienas liks gyvas ir laisvas, pasaulyje bus vaikiškas teisybės matymas, bus kam sušukti, kad karalius nuogas. Nesugadintas vaikas stengiasi būt panašus į stipresnį ar protingesnį, o ne jį žlugdyti.

Prapultis ima viršų vėliau, kada vaikai išmokomi skųsti, kada sužino, kad pretenduojančio į karaliukus nevalia išjuokti, nes jis – boso sūnus. Kada kažkas juos įtikina (įtikina, nepateikęs argumentų), kad būtina dalyvauti idiotiškame gyvenimo vaidinime, net suprantant, jog jis idiotiškas. Įtikina, kad pasirinkimo nėra – arba plauki kvailių laivu, arba nuskęsti.

– R. Gavelis, “Vilniaus Pokeris”

Share on Facebook

Anksčiau ar vėliau, tačiau netolimoje ateityje reikės rinktis: kolektyvinė savižudybė arba protingas mokslo atradimų naudojimas.

– A. Kamiu

Share on Facebook

Žymės: Camus, savižudybė

1939 metais prasidėjo epocha, kurią vienas didžiausių mūsų žmonių teisingai pavadino paniekos metu. Ir dešimt metų mums svaigo galva nuo kiekvienos žinios apie tai, kaip plikus ir beginklius žmones kantriai maitojo kiti, kurių veidai panašūs į mūsiškius, ir mes klausėme save, kaip tai įmanoma.

Vis dėlto tai buvo įmanoma. Dešimt metų tai buvo įmanoma, o ir šiandien, tarsi įspėjimas, kad ginklo pergalė – dar ne visiška pergalė, prieš mūsų akis vėl guli draugai paleistomis žarnomis, sudarkytomis galūnėmis ir akimis, kurių žvilgsniai sutraiškyti batų kulnais. O tie, kurie šitai padarė, mokėjo užleisti vietą metro: antai Himmleris, pavertęs kankinimus mokslu ir amatu, grįždavo naktį namo per užpakalines duris, kad nepažadintų savo mylimos kanarėlės.

– A. Kamiu “Paniekos metas”

Share on Facebook

Žymės: Camus, kančia, Paryžius, žmogiškumas

Mes kaip varlės, kurioms bjaurus vaikas, norėdamas pažinti pasaulį, nuplėšė galūnes, bet vis tiek mėginame šokinėti. Iš paskutiniųjų, atsispirdami nuo žemės krūtinėmis ir pilvais. Norime gyventi, tegul tik tam, kad valgytume.

– S. Parulskis “Kišeninių dievų atminimui”

Share on Facebook

Žymės: žmonės

Suprantu: jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu. Net jeigu per visą jo reljefą perbraukčiau pirštu, daugiau apie jį nesužinočiau.

– A. Kamiu “Sizifo mitas”

Share on Facebook

Žymės: Camus

Jeigu būčiau vyras, nusiskusčiau plikai, užsiauginčiau ilgą barzdą ir apsivyniočiau ją aplink ausis.

Share on Facebook

Tai ne bet koks pasakojimas apie meilę – tai trumpiausias pasakojimas apie meilę:

Pora susitiko. Kartu nuėjo į parką. Ten susitiko jų susižavėję žvilgsniai. Prisėdo ant suolelio nuošalioje alėjoje. Susitiko jų lūpos. Gyveno kartu. Susitiko jų advokatai.

— Ernestas Hemingvėjus

Share on Facebook

Žymės: meilė

Jaunas tėtis už rankos vedasi dar jaunesnę dukrytę. Ji tiesdama į mane rankutes: „O gal čia mama?“ Vargšas vaikas.

O šiaip tai daina pasidalinti norėjau.

— Lykke Li – I’m Good, I’m Gone

Share on Facebook

Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriausiai jau nuo neolito eros pabaigos buvo trijų rūšių žmonės – aukštieji, vidurinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams, kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis pasitvirtindavo tas pats modelis, taip kaip giroskopas visada grįžta į pusiausvyrą, nors ir kaip smarkiai būtų pastumtas į vieną ar kitą pusę.

Šių trijų grupių tikslai yra absoliučiai priešingi. Aukštųjų tikslas yra išlikti esamoje padėty. Viduriniųjų tikslas – pasikeisti vietomis su aukštaisiais. Žemųjų tikslas, jeigu jie jį turi, – mat būdingas jų bruožas yra tas, kad jie yra taip palaužti sunkaus darbo, jog nelabai suvokia dalykus, pranokstančius gyvenimo kasdienybę, – panaikinti visus skirtumus ir sukurti visuomenę, kurioje visi žmonės būtų lygūs. Taigi per visą istoriją vyksta ši bendrais bruožais visada vienoda kova. Ilgus laiko tarpus aukštieji saugiai būna valdžioje, bet anksčiau ar vėliau visada ateina momentas, kai jie praranda arba tikėjimą savimi, arba gebėjimą efektyviai valdyti, arba abu dalykus kartu. Tada jie nuverčiami viduriniųjų, kurie savo pusėn patraukia ir žemuosius, apsimesdami, jog kovoja už laisvę ir teisybę. Vos tik pasiekę savo tikslą, vidurinieji nustumia žemuosius į seną vergišką padėtį ir patys tampa aukštaisiais. Vėliau iš kurios nors grupės arba iš abiejų susiformuoja nauji vidutinieji, ir kova prasideda iš naujo. Iš tų trijų grupių tik žemesniesiems niekada net laikinai nepavyksta pasiekti savo tikslų.

Share on Facebook

Žymės: Orvell

Taigi, draugai, koks gi tas mūsų gyvenimas? Neslėpsime: varganas, sunkus ir trumpas. Mes ateiname į pasaulį, kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pajėgia dirbti, spaudžiami prie darbo tol, kol išsenka paskutinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo žiauriausiai paskerdžia. Joks Anglijos gyvulys, sulaukęs vienerių metų amžiaus, jau nebežino, kas yra laimė ar laisvalaikis. Joks gyvulys Anglijoje nėra laisvas. Jo gyvenimas – vien skurdas ir vergovė; visi tai žinome.

Bet gal taip gamtos sutvarkyta? Galgi mūsų žemė tokia skurdi, jog neįstengia pasotinti visų, kuriuos nešioja? Ne, draugai, tūkstantį kartų ne! Anglijos klimatas geras, dirvos derlingos – su kaupu aprūpintų maistu kur kas daugiau burnų, negu dabar čia gyvena. Vien mūsų fermoje puikiausiai pramistų tuzinas arklių, dvidešimt karvių, šimtas avių – ir be jokio vargo, be pažeminimų, – mums tai sunku net įsivaizduoti. Tad kodėl gi mes skurstame? Todėl, kad bemaž visus mūsų darbo vaisius pasiglemžia žmonės. Tai yra, draugai, visų mūsų vargų priežastis. Ji nusakoma vienu vieninteliu žodžiu – Žmogus. Žmogus yra didžiausias mūsų priešas. Nebūtų Žmogaus, ir visiems laikams išnyktų alkis ir pervargis.

Žmogus yra vienintelis sutvėrimas, kuris tik vartoja, o nieko negamina. Nei jis duoda pieną, nei deda kiaušinius, jis per silpnas traukti plūgą, per lėtas gaudyti triušius. Bet vis dėlto jis valdo visa, kas gyva. Jis verčia mus dirbti, atkiša menką kąsnelį, kad nedvėstume badu, o kitką pasiima sau. Mūsų prakaitu jis aria žemę, mūsų mėšlu ją tręšia, tačiau kad bent vienas iš mūsų turėtų ką nors daugiau negu nuosavą kailį. [...]

Ir netgi tokį varganą gyvenimą mums neleidžiama natūraliai užbaigti. [...] Anksčiau ar vėliau mūsų visų laukia aštrus peilis.

— G. Orvell „Gyvulių ūkis“, 1945.

Share on Facebook

Žymės: gyvūnų teisės, Orvell