O-čia-čia, o-pa-pa…
Rgp 14th, 2009 parašė Dovilė
Kadangi Maximoj prasidėjo mokyklinių prekių mugė ir parduotuvėj pilna būsimųjų pirmokų, įsistvėrusių į mamos ranką ir pirštu rodančių į Tą (nu ne tą, o va tą!!!) aplanką sąsiuviniams, prisiminiau savo laikus.
Visko nuosekliai prisiminti neįmanoma (na, tarkim, pamenu, jog kažkada su bendraklase per pertrauką ėjom į parduotuvę pirkti saulėgrąžų ir buvo VAAAU, nes šiaip jau pertraukų metu žioplinėti parduotuvėse mums niekas neleisdavo… arba kita bendraklasė per klasės valandėlę apsivėmė… arba dar kita bendraklasė visada rašydavo žaliu flomasteriu… ir į mokyklą nešiodavosi mamos atsiųstą muzikinę dėžutę, kurios melodija ilgainiui ėmė visus užknisti), bet atminty visam laikui įsirėžė keletas fragmentų:
-
Suolai su atlenkiamais stalviršiais, kad būtų lengviau atsistoti/atsisėsti ir grioveliai, kuriose galima saugiai pasidėti rašiklį. Žinoma, tie stalviršiai dažniau pirštus prispausdavo nei realiai padėdavo atsistoti, prieš tai nenuvertus suolo, o minėtieji grioveliai dažnam suole mokslo metams einant į pabaigą iš baltų tapdavo mėlyni. Mat tuomet buvo bais madinga rašyti plunksniniais rašikliais, kurie laaabai tepliodavo, jei tik nemokėdavai jų dorai laikyti. Pasiilgstu aš jų. Griovelių pasiilgstu, ne rašiklių. Dabar tušinuką tenka laikyti burnoje – kad, neduok Die, nenusiridentų kur.
-
Kvardatinės kuprinės su pakietinimais ir blizgučiais visur, kur tik įmanoma. Buvo dviejų rūšių: paprastos kuprinės ir super duper milenium plius „pagerinti“ konteineriai. Mergaičių dažniausiai su barbėmis ir snieguolėmis, o berniukų – kiek kuklesnės ir solidesnės. Tarp kitko, maniškė buvo su Antinu Donaldu ir aš nemokėjau pati jos užsidėti ant pečių, nes petnešos buvo per daug suveržtos. Tai nešiodavausi ją rankoj kaip koks dvyliktokas.
-
N-aukštės pieštukinės. Aukštų skaičius tiesiogiai proporcingas tavo autoritetui klasėje. Maniškė buvo triaukštė. Raudona. Viskas tvarkingai sudėta joje ko gero būdavo tik mokslo metų pradžioj, o vėliau – na, žinot, kaip ten būna, kai labai skubi kuo greičiau susikrauti daiktus kuprinėn, kurios nesugebi užsidėti ant pečių, ir lėkti į namus, kurie net nežinai, kurioj pusėj. (Čia jau nesiplėsim…)
-
Vienybė klasėje. „Kas šiandien budi?“ — (visa klasė rodydama pirštais) „JIS!!!“; „Kas tai padarė?“ — (visa klasė rodydama pirštais ir piktdžiugiškai kikendama) „JIS!!!“ Ech…
-
Diktantai. Pirmoj klasėj pusę diktuojamų žodžių tiesiog nupiešdavom, nes pagal programą, dar nemokėjom jų rašyti. Pamenu, pats pirmasis mūsų diktantas atrodė maždaug taip:
Vertimas fantazijos neturintiems: „Miškas ošia.“
Ačiū Dievui, aš nebe pradinukė.
Pas mane dar ir 12oj klasėj kai kur būdavo griovelių suolams.
O plunksniniai rašikliai buvo ne madingi, o privalomi iki, berods, 4os klasės. Klasėje vienybė taip pat išliko, tik gal kitais atvejais: “Auklėtoja: Kas galit surinkti iš klasiokų po litą? Choras: Tomas” (kartą surinkęs, negali sustot, kasininke). O piešimas taip pat išliko, tik persikėlė į fizikos kontrolinius: http://forum.ntreev.net/grandchase/cfs-filesystemfile.ashx/__key/CommunityServer.Discussions.Components.Files/10/7455.no_2D00_there_2D00_is_2D00_an_2D00_elephant_2D00_in_2D00_the_2D00_way.jpg
Dėl plunksninių rašiklių nežinau – visgi esi visais metais už mane vyresnis, tai gal pas jus buvo kitaip, bet bent jau aš, suvokusi, kad su plunksna rašau baisiau nei su vištos koja, pradėjau rašyti rašaliniu parkeliu, bet be plunksnos, ir niekas nieko nesakė. Vat šratinuku tai tikrai neleisdavo rašyti… Dovilė(Quote) (Reply)
Labas,
Aurimas(Quote) (Reply)
Įdomu prisiminti tuos pradinių klasių laikus. Aš irgi turėjau tą keturkampinę kuprinę, bet labai jos nenorėjau ir pykau ant mamos, kad tokią nupirko. O mes tokių diktantų nerašėme, kur reikia nupiešti. Gal todėl aš nemoku piešti? Beje, aš kartais dar mėgstu pasižiūrėti į senus diktantų sąsiuvinius ir į mokytojos pastabas juose. Kartais pralinksmina.
Man maniškė kuprinė visai patiko, nes nebuvo tokia baisi, kokios buvo kitų – na, bent jau ne su barbėmis.
Gaila, nė vieno pradinių klasių sąsiuvinio neišsaugojau, užtat turiu visas pasiekimų knygeles. Beveik visos pastabos apie baisų raštą, o likę – apie tai, kad kažką nedoro (nors iš tikro visai doro) iškrėčiau. Šiaip jau nebuvau labai pavyzdinga mokinė. Dovilė(Quote) (Reply)
Mano kuprinė buvo su mamutu, tokia ruda su dviem sagtim. Aš nepiešdavau per diktantus.
Bet ką aš veikiau 1 – 5 klasėj tai neatsimenu :/ ŠG(Quote) (Reply)
Heh, kuprinės su barbėm… Kai aš pradėjau mokyklą (88-ieji), kuprinės būdavo tokios plokščios, skirdavosi dažniausiai tik spalvom, o stilius ir aplikacijos būdavo beveik identiškos. Vėliau, jau kokioj 5-6 klasėj atsirado tos “užsieninės”. Atsimenu, labai pavydėjau tiems, kurie turėjo kamufliažinę kuprinę su etikete “US Army”, bet kažkodėl tėvams taip ir nepasakiau, kad tokios noriu. O juk būtų nupirkę – tėtis kariškus dalykėlius iki šiol mėgsta
Nors mėgiamiausią kuprinę tampydavausi 10-11 klasėse – tokį rusiškos armijos užrišamą maišą “вещевой мешок”. Tik kad nelabai ilgai jie tarnaudavo…
O kalbant apie pirmas klases apskritai, kažkodėl atmintyje iškyla suolai su tokiais užlenkimais vidinėse pusėse, skirtais portfeliams įsidėti, guašas, plastilinas ir metalofonas. Kam paskutiniojo reikėjo – neįsivaizduoju, nes berods nė karto mokykloje ir nebuvo panaudotas. Nors į būtinų prekių pirmokui sąrašą įėjo. Adis(Quote) (Reply)
Ech, geri laikai tada buvo
.
Dėl „penalų“ – daug metų jo tiesiog neturėdavau
. Kam jo reik? Tušinukas/parkeris, pieštukas, trintukas, drožtukas, dar kokia nesąmonė ir viskas 
. Mano 0-aukštė pieštukinė atitiko, koks mano autoritetas 
(?). Paulius(Quote) (Reply)
Geri laikai buvo
ENORCA(Quote) (Reply)
Smagūs prisiminimai
iš pradinių klasių nelabai ką prisimenu kažkaip.. tik žinoma suolai su grioveliais ir atlenkiamais stalviršiais visada liks atminty 
atsimenu sėdėjau antroj klasėj su tokiu Mindaugu, kurio burna ir pirštai visada buvo rašaluoti (nuo mėlyno plunksninio rašiklio), atsimenu kaip bijojau, kad jis nepaliestų manęs ar mano sąsiuvinių ir neišteptų 
Loli(Quote) (Reply)
o manoji kuprinė nebuvo ta “kvadratinė”, bet buvo ryškiai rožinė ir su gėlytėm! Ir dar pamenu kaip bebaigiant pirmą klasę ruošėm vaidinimą dvyliktokams (berods paskutiniam skambučiui) ir mes turėjo vaidinti pagal Keistuolių “Karalių lopšinę”, ir aš turėjau būt karalienė, bet labai juokiaus, tai patapau tik princese ;( arba, atsimeni, Dovile, mokyklos kavinę?
ten visi bėgdavo coca-colos ir dešrainių ar picų 
tik aš negerdavau colos, nes nesveika man nuo jos ;( ech, o pameni, kokie dideli atrodydavo dvyliktokai? aist(Quote) (Reply)
Atsimenu jūsų „Karalių lopšinę“!!! Mes tada su bendraklase sėdėjom dvyliktokui ant skirtingų kelių.
O mokyklos kavinėj dabar bazuojasi mokyklos elitas.
Ech… 
Pamenu, ten valgydavau hamburgerius, picos tokios miltuotos būdavo, sausos, laukdavau eilėj visą ilgąją pertrauką ir niekad nespėdavau jų suvalgyti… 
Kolos nemėgau jau tada, nes ji man primindavo vaistus nuo kosulio. Be to, buvau prisiklausius visokių baisių istorijų apie koloje tirpstančius dantis, tai žinai… 
O dvyliktokai kokie dideli atrodė… Ypač rugsėjo pirmąją… Užtat dabar dvyliktokai… Kaip dvyliktokai.
Dovilė(Quote) (Reply)
“super duper milenium plius „pagerinti“ konteineriai” – šita frazė suveikė kaip rytinis žadintuvas
) davusi viltį(Quote) (Reply)
Į pirmą klasę žygiavau su tamsiai žalia kuprine, ant kurios tupėjo peliukas Mikis (ar kažkas iš tų personažų serijos). Ir man niekaip nesisekė taisyklingai kaligrafiškai išraižyti skaičiaus “2″, mokytoja sąsiuvinyje parodė pavyzdį ir turėjau prirašyt visą puslapį…
O dėl dvyliktokų – kol esi pradinukas ar koks penktokas tai jie atrodo dideli, o kai esi dvyliktokas, tai visi jaunesni už aštuntokus rodosi mažiukai