Kaip aš stojau
Bir 7th, 2010 parašė Dovilė
Mokyklon buvo atvykęs ponas R., turėjęs padėti mums užpildyti stojimo į aukštąsias mokyklas prašymus. Dabar gi priėmimas pirmąkart vykdomas tik internetu ir trimis etapais, todėl kai kuriems abiturientams (man) kilo visokių būties klausimų, ir R. vizitas išties buvo naudingas.
Bet.
Vos tik įėjęs ponas R. ėmė mums pasakoti apie siaubingą konkurenciją socialinių mokslų sektoriuje ir 20 % sumažintą finansavimą socialinės krypties studijoms. Sako, va norint įstoti į ekonomiką, visus egzaminus reikia išlaikyti mažiausiai 90 %, o štai technologijų niša dar taip neperpildyta – mažesnė konkurencija, o ir karjeros galimybės puikios. O taip, išgirdus tokius žodžius, iškart persigalvojau, mečiau visas savo svajones ir pirmu numeriu į prašymą įrašiau aviacijos inžineriją. (Ne.)
Nesupraskit neteisingai! Gerai, kad žmogus iš anksto (kas, kad šimtąjį kartą) informuoja mus apie tai, kad pasirinkdami socialinius mokslus galbūt stipriai rizikuojame. Bet turint omenyje tai, jog mes jau seniausiai apsisprendę, kokius egzaminus laikysim, tai, švelniai tariant, erzina…
Bet mane dar labiau suerzino kitas dalykas, dėl kurio kaltas ne tiek ponas R., kiek apskritai lietuvių požiūris į studijas.
Permetęs akimis mano prašymą ir pamatęs jame tik vieną specialybę, jis, atsargiai rinkdamas žodžius, man sako: “Nelabai protingas sprendimas bandyti stoti tik į vieną specialybę.” — “Bet aš nenoriu studijuoti bet kur ir bet ko. Svajoju apie tai nuo aštuntos klasės.” — “Taip, svajonės gražu, bet… o jei neįstosi? Reikia turėti atsarginį variantą.”
Šakės!.. Gaišti laiką studijuojant dalyką, kuris manęs netraukia, ir dar pinigus tikriausiai mokėti vien tam, kad kažką studijuočiau, o paskui, po milijono metų, galbūt kažkokiu būdu įstočiau arba neįstočiau į mane dominančią magistrantūrą? Kad turėčiau kažkokį miglotą statusą? Mat kaip čia dabar pažangi mokinė ir štai šitaip neprotingai – stojo tik ten, kur norėjo.
O paskui dar stebisi žmonės, kad Lietuvoj tokia kraupi akademinė infliacija, kai patys spaudžia jaunimą stoti bet kur: į ką nors su kompais, ką nors su vadyba arba ką nors su teise. Ir paskui dirbti. Ką nors.
Būtent toks požiūris į studijas, kaip aukštesnio socialinio statuso garantą, ir išpučia sunkiai suvokiamus konkursus stojant.
Bet viskas bus gerai. Laukit tęsinio.
Visiškai tave suprantu ir palaikau
Todėl Lietuvoje niekur ir nestojau. Mano klasiokai sustojo, kur tėvai liepė, kur “reikėjo”, kur pavyko – pusė jų taip ir nepabaigė, iššvaistę po keletą metų savo laiko. Pamenu, buvau “iš reikalo” įrašęs tik vieną specialybę į sąrašą ir į ją įstojau. Tada pasiskaičiau paskaitų sudėtį ir mokomus dalykus… Ir spjoviau. Lietuvoj mokslas manęs nevilioja, ypač su tokiais dėstytojais ir įvairiais pričiūdais. m(Quote) (Reply)
Nu, o čia daugiau nei pusė abiturientų teigia esą pasiryžę mokėti 5000 Lt už mokslą. http://www.alfa.lt/straipsnis/10365225/?Daugiau.nei.puse.moksleiviu.sutiktu.uz.studijas.moketi.iki.5.tukst..Lt=2010-05-29_16-44 Dovilė(Quote) (Reply)
O jei ne paslaptis, kokia ta vienintelė specialybė, kurią pasirinkai?
Kaip matau kai kurių studentų veiduose, geriau jau jie niekur nebūtų stoję negu bet kur. komjaunuolis(Quote) (Reply)
Man tai yra nesuvokiama – mokaisi tai, ko nelabai nori mokytis, kas tave užknisa, dėstytojai lochai, vertina neteisingai, o tu dar sutinki mokėti babkes…
Nesuprantu.
Aišku, atsiras tokių, kurie sakys “man patinka mokytis, man patinka dėstytojai ir t.t.”. Tačiau pasakysiu atvirai – esu sutikęs tik vienetus, kuriems mokytis tikrai patiko ir kurie niekada neburbėjo ant “kokio locho nusenusio dėstytojo”. m(Quote) (Reply)
komjaunuoli, psichologija yra toji mano vienintelė ir nepakeičiama. ( : Dovilė(Quote) (Reply)
m, dar viena mintis kilo. : ) Manau, gan daug tarp tų studijuojančių, švelniai tariant, bet ką, yra tie, kurie dar nenori pradėti savarankiško gyvenimo. Jie paprasčiausiai taip tempia laiką.
O ir šiaip. Žmonės įsitikinę, kad be popierėlio visuomenėje/darbo rinkoje jie — niekas. Nors gi ne tame esmė (turėtų būti). Ne kiekvienas gimėm studijuoti universitete ir užsiimti akademine veikla lygiai taip, kaip ne kiekvienas iš mūsų sugebėtų būti geru staliumi. Kiekvienam savo.
Ir dar: jaunam žmogui verkiant reikia pagalbos, kuri padėtų jam atrasti save. Daug mano bendraamžių nesiorientuoja ne tik kad specialybėse, bet ir savo pačių pomėgiuose. Dovilė(Quote) (Reply)
O man buvo taip: prirašiau visus 20 specialybių bet vis vien įstojau į pačią pirmą, kurios norėjau tuo metu. Baigęs ir padirbęs pagal specialybę susivokiau, kad būti über kietu programuotoju ir vykdyti užsakymus ne man. Tuo užsiimdamas visiškai nesijaučiu darydamas gerą darbą ir jaučiuosi taip tarsi gyvenimą švaistyčiau veltui. Turėčiau sakyti, kad 6 gyvenimo metus prašvaisčiau? Aš nemanau! Susipažinau su krūva šaunių žmonių, su kuriais nebūčiau tikrai niekur kitur susipažinęs… Per juos atradau dalykų, kurie lengviau padeda man suvokti, kur aš einu ir ko noriu!..
Manau bėda čia ne tame, kad surašoma 20 specialybių ir galvojama, kad reikia turėti atsargų, o bėda tame, kad nepadirbus tiesiogiai skirtingų darbų iš kart po mokyklos esi priverstas rinktis belieką arba bandyti vis išsisukinėti nuo pirštų badymo. Štai kodėl aš manau, kad mokamas mokslas yra daug geriau nei nemokamas, vien jau todėl, kad jis padeda susimąstyti ar tikrai tau to aukštojo mokslo reikia ir kokio (ypač jei tokių sumų neturi), o ne pulti stačia galva, kur madinga
MekDrop(Quote) (Reply)
Na teisingai. Sutikau destytoju ‘lochu’, sutikau destytoju, kurie nieko neismano ar nezino, sutikau destytoju, kurie daug zinojo, bet nemokejo perteikti. Sutikau ir geru destytoju. Sutikau daug destytoju.
Bet cia dar ne viskas. Sutikau daug nusirasinejaciu per egzaminus, pats nusirasinedavau, pats padejau susirasyti kitiems. Ir nemanau, kad tai pragaro vertas blogis.
Geriausias dalykas, kuri ismokau KTU yra sugebejimas mokytis. Sugebejimas prisitaikyti prie aplinkos, prie darbdavio (destytojo), prie pasikeitusiu istatymu ir kitu blogybiu. Bet to fundamentalus dalykai, kuriu ismokau universitete (technologines studijos) tikrai pritaikomi daugelyje sriciu.
Taigi, ka as noriu pasakyti, kad visu pirma reikia keisti, ne aukstojo mokslo sistemo, o zmoniu poziuri i ja.
P.S. O kodel Jusu taip blogai tureti plana B? Ypac kai esi 18 metu. h5N1(Quote) (Reply)
Planas planui nelygus. Stoti tam, kad stotum — ne išeitis, tačiau realus, pomėgius bei galimybes atitinkantis Planas B jaunam žmogui, kuris dvejoja tarp dviejų dalykų, yra gerai. Mano ‘problema’ yra ta, kad aš nedvejoju ir puikiai žinau, ko noriu. Dabar. Neatmetu galimybės, kad (jei įstosiu) ilgainiui nusivilsiu studijomis, o galbūt atrasiu save visai kitame dalyke — tuomet ir ieškosiu plano B. Dabar tai paprasčiausiai atimtų per daug jėgų ir laiko. Laikyti dar du egzaminus ‘dėl viso pikto’ — ačiū, ne.
[minties šuolis]
Universitetinės studijos teoriškai turėtų būti skirtos žmonėms akademikams. Tie, kurie nori praktinių žinių, vėlgi teoriškai turėtų rinktis kolegijas arba profesines mokyklas. Kalbėdama apie akademinę infliaciją, turėjau omenyje tai, kad universitetai Lietuvoje ruošia ne tik kvalifikuotus specialistus/mokslininkus, bet ir amatininkus, kas šiaip jau turėtų būti kolegijų/profesinių mokyklų užduotis. Be abejo, iškrypus ne tiek mūsų mokymo sistema, kiek požiūris į aukštąjį mokslą. Bet požiūris irgi prie to prisideda — tiksliau, nuo jo viskas prasideda. Dovilė(Quote) (Reply)
Va va, MekDrop, labai taikliai pastebėjai, kad bėda yra ir tame, jog esi tiesiogiai ar netiesiogiai verčiamas iškart po mokyklos kažkur stoti. Ne kiekvienas 18-metis yra toks laimingas, kad jau žinotų, ką nori veikti ateity. Dovilė(Quote) (Reply)
Mano šansai įstoti į psichologiją su kiekviena diena mažėja. O ji taip pat vienintelė mano sąraše.;D Kaspinuotis(Quote) (Reply)
Aš irgi norėjau rašyti tik vieną specialybę, bet parašiau ir atsarginį variantą
ir nematau čia didelės nelaimės – įstojus nebūtina studijuoti, gali nepasirašyti sutarties, o į tavo vietą kažką kitą priims per papildomą priėmimą. Anglai turi gerą patarlę, kad nereikai visų kiaušinių laikyti viename kašike. Neapribok savęs taip smarkiai. ENORCA(Quote) (Reply)
Enorca, o tai koks tikslas tą atsarginę specialybę rašyti, jei esi nusiteikęs nepasirašyti sutarties?
Kaspinuoti, būsim kursiokės, nieko nežinau!!!!!!! Dovilė(Quote) (Reply)
Tikiuos, kad būsim.:] o tu tik į Vilniaus universitetus pildei?:] Kaspinuotis(Quote) (Reply)
Nea, dar ir VDU rašiau. : ) o Tu? Dovilė(Quote) (Reply)
Tą patį.:] Kaspinuotis(Quote) (Reply)
Jėga! : ) Viskas bus gerai. Dovilė(Quote) (Reply)
Sutinku, kad kai kurie baigę mokyklą nesupranta ką nori daryti ateityje (nes, dieve mano, to juk niekas nežino), bet tam tikras kryptis turi. Na ir stoja, įstoja ten, kur LEIDŽIA GALIMYBĖS (vieni vadina tai likimu ar nesekme, whatever). O po to kažkaip įdomiai pasipila verkšlenimai, kad įstojau visai ne ten, kur noriu, dabar dirbsiu neįdomų darbą. The point is that, mes niekada negalim žinoti, kaip mum seksis univere (ar kur kitur, kur norima įstoti): ar bus “žiauriai nesupratingi” dėstytojai, ar bloga atmosfera tarp kursiokų (ką mums bepliurptų pažįstami) nes kiekvieno situacija yra individuali! Va gi. monika(Quote) (Reply)
Pasirinkai ne 1 universitetą, bet 2, todėl manau, kad tą galima būtų vadinti tuo planu B – vis dėlto nepalikai savo likimo vieninteliam universitetui.
me_myself_I(Quote) (Reply)
Daug žmonių nežino, ką nori studijuoti, bet ir nežino, ką darytų tuos metus, jeigu niekur nestotų. Keliauti ne visi nori, ne visi turi pinigų, dirbti? Ir vėl bet ką, nekvalifikuotą darbą.
Daug žmonių, įstojusių į kažką kitą, negu norėjo, gali suprasti, kad studijos neužkerta jam kelio dirbti svajonių darbo (pvz. neįstojo į žurnalistiką, bet į lietuvių filologiją). Daug svajonių studijų apkarsta po metų kitų, kai ne šiaip domiesi dalyku, bet reikia ji narstyti po kaulelį ir nuo jo net bloga (mokytojos išpažintis, kuri po baigiamojo egzamino visą vasarą negalėjo nei skaityti, nei rašyti, nors tą daryti visada mėgo).
Arba galima pažiūrėti, ar nėra panašių specialybių, į kurias galima perbėgti po metų studijų (VU leidžia, jeigu yra ne daugiau nei 2 nestudijuoti dalykai – netikrinau, ar tas realiai veikia, bet teoriškai galimybė yra
Damn, Aiste, aš netyčia ištryniau Tavo komentarą, įsivaizduodama, kad jį tvirtinu. Atsiprašau. : (( Dovilė(Quote) (Reply)
Vat būtent. Jau mokinys, mokydamasis 10-oje klasėje (Vėliausiai) turėtų žinoti, ką nori mokytis toliau. O ne „kai išlaikysiu egzaminus, tada pagalvosiu“. Pas mane išvis vos 4 dalykai A lygiu (laikysiu 3 egzaminus), kai pas bendraklasius ir po 6, ir po 7 susidaro: „Tai gal su teise, tai gal su vadyba, gal inžinerija… nežinau!“. Kam tas dėdė R. ateina tokiu metu, kai gali sužinoti, jog paskutinius du metus nesimokei dalyko, kuris būtinas Tavo svajonei? Nes Tu turi žinoti pats… Bet nežinai, „nes dar du metai iki egzaminų“ (čia iš bendraklasių patirties).
Nors ir aš „kažką su kompais“ žadu, nes nežinau, kaip vadinasi tai, ką noriu studijuoti
. Tiesiog nežadu Lietuvoj studijuoti, tad man nėra skirtumo, kaip tai vadinasi… 
Paulius(Quote) (Reply)