Bet.

Vos tik įėjęs ponas R. ėmė mums pasakoti apie siaubingą konkurenciją socialinių mokslų sektoriuje ir 20 % sumažintą finansavimą socialinės krypties studijoms. Sako, va norint įstoti į ekonomiką, visus egzaminus reikia išlaikyti mažiausiai 90 %, o štai technologijų niša dar taip neperpildyta – mažesnė konkurencija, o ir karjeros galimybės puikios. O taip, išgirdus tokius žodžius, iškart persigalvojau, mečiau visas savo svajones ir pirmu numeriu į prašymą įrašiau aviacijos inžineriją. (Ne.)

Nesupraskit neteisingai! Gerai, kad žmogus iš anksto (kas, kad šimtąjį kartą) informuoja mus apie tai, kad pasirinkdami socialinius mokslus galbūt stipriai rizikuojame. Bet turint omenyje tai, jog mes jau seniausiai apsisprendę, kokius egzaminus laikysim, tai, švelniai tariant, erzina…

Bet mane dar labiau suerzino kitas dalykas, dėl kurio kaltas ne tiek ponas R., kiek apskritai lietuvių požiūris į studijas.

Permetęs akimis mano prašymą ir pamatęs jame tik vieną specialybę, jis, atsargiai rinkdamas žodžius, man sako: “Nelabai protingas sprendimas bandyti stoti tik į vieną specialybę.” — “Bet aš nenoriu studijuoti bet kur ir bet ko. Svajoju apie tai nuo aštuntos klasės.” — “Taip, svajonės gražu, bet… o jei neįstosi? Reikia turėti atsarginį variantą.”

Šakės!.. Gaišti laiką studijuojant dalyką, kuris manęs netraukia, ir dar pinigus tikriausiai mokėti vien tam, kad kažką studijuočiau, o paskui, po milijono metų, galbūt kažkokiu būdu įstočiau arba neįstočiau į mane dominančią magistrantūrą? Kad turėčiau kažkokį miglotą statusą? Mat kaip čia dabar pažangi mokinė ir štai šitaip neprotingai – stojo tik ten, kur norėjo.

O paskui dar stebisi žmonės, kad Lietuvoj tokia kraupi akademinė infliacija, kai patys spaudžia jaunimą stoti bet kur: į ką nors su kompais, ką nors su vadyba arba ką nors su teise. Ir paskui dirbti. Ką nors.

Būtent toks požiūris į studijas, kaip aukštesnio socialinio statuso garantą, ir išpučia sunkiai suvokiamus konkursus stojant.

Bet viskas bus gerai. Laukit tęsinio.

Share on Facebook

Ką ji tikrina, kai, pagal naujus reikalavimus, mokinys,  iš anksto sužinojęs savo potemę, turi du mėnesius pasiruošti savo kalbai arba jai nusipirkti? Gebėjimą suregzti taisyklingą sakinį ir logiškai, argumentuotai dėstyti mintis? Kur jau čia patikrinsi tą gebėjimą, kai per šitiek laiko spėji mokytoją ištardyt dėl kiekvieno sakinio stilistikos ir tekstą iškalti atmintinai.

Vat ir kalba paskui apie kokį Koršunovą žmonės, nematę nė vieno jo spektaklio.

Tuomet gal atmintį? Sugebėjimą susitvarkyti su stresu?

Nesuprantu.

Gavau 10, ale vis tiek nervina.

Share on Facebook

O galvoja tie žmonės vaje kaip įdomiai:

• Sako, kam čia viešai skelbti, su kuo tu miegi.
• Sako, ką vaikams reikės pasakyti, jei paklaus, kas tie dėdės ir tetos.
• Sako, iškrypėliai tie – jei jie eis, tuomet eis ir pedofilai, zoofilai, nekrofilai. Jie gi irgi žmonės.
• Sako, nesveiką gyvulį ūkininkas nušauna, o gėjai dar ir paradą (!) surengs.
• Dar sako, kad mes pomidorą.

Tai va, daug visokių nuomonių prisiskaičiau.

Skaitau ir galvoju: smagu visgi tam habilituotų psichologijos daktarų beigi šiaip protingų žmonių krašte, Lietuvoj, gyvent. Išgirdę žodį iš “h”, “g” arba “p” raidės (nelygu, kokioje aplinkoje kalbama), jie net atsitiesia: “B**t, ir vėl tie py***i reklamuojas!” Taaaip, o kaip gi kitaip – vargšų LGBT gyvenimas ir santykiai, neatnešantys palikuonių, tokie nuobodūs, kad jie dar ir pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis bei taip rizikuoti savo gyvybe (o ką čia žinai, kas kam šaus į galvą) tikriausiai tik šiaip, dėl pasireklamavimo, nusprendė. Kad visiems paskelbtų, su kuo jie miega.

Atsipeikėkit. Niekas net nesiruošia puikuotis savo orientacija ar bandyti ką nors patraukti savo pusėn. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog kiekvienas žmogus, mąstantis šiek tiek toliau nei dviem dienom į priekį, nori būti užtikrintas savo ateitimi.

O kas, jei aš gyvensiu Lietuvoje? Aišku, kam čia manęs, tokios neproduktyvios (??), reikia – vis tiek gi nepagimdysiu vaiko. Nepasidauginsiu. Kaip juokinga klausytis žmonių, kurie manipuliuoja, vienąkart žmogų priskirdami gyvūnams (“šeimos tikslas – pratęsti giminę” (nors patys vargu ar mylisi tik tuo tikslu, o ką jau kalbėti apie vaikų neturėti nusprendusias šeimas), o kitą kartą – aukštesnėms, dvasingesnėms būtybėms (“juk Dievas sakė…”). Apsispręskit gi pagaliau, kas mes: žmonės, gyvuliai ar šiaip ten kažkas, priklausomai nuo diskusijos temos.

Bet visgi, jei aš gyvensiu Lietuvoje – argi jums, heteroseksualiems žmonėms, trukdys tai, kad susituokusi su mylimu žmogumi užsitikrinsiu socialines garantijas? Galėsiu paveldėti mylimos moters turtą be jokių mokesčių, gauti atostogas jos slaugymui, neliudyti prieš ją teisme, galų gale, jei, neduok, Die, kas nors… nebūti išmesta į gatvę, gauti našlės pensiją?.. Ar daug noriu?

Taigi, kodėl dalyvausiu eisenoje? Nesiruošiu maldauti jūsų tolerancijos – aš tik noriu saugiai ir ramiai gyventi kartu su mylimąja, neapeidinėdama įstatymų ir nebėgdama iš Lietuvos vien dėl to, kad čia taip gyventi mums draudžia įstatymas.

Kokiu būdu, jei ne viešomis eisenomis, siūlote tai pasiekti?

Share on Facebook

Share on Facebook

Tik nepatogių batų.

Mūsų kūnas protingai sutvertas – būdamas labai jautrus, jis tuo pačiu sugeba adaptuotis taip, kad nejustų nuolatinių dirginimų. Giedrą naktį, visiškoje tamsoje stovėdami ant kalno viršūnės, turėdami normalius pojūčius, mes galime matyti žvakės šviesą ant kito kalno viršūnės, esančios už 48 km. Mes galime pajusti bitės sparnelį, užkritusį ant skruosto, ir užuosti vieną vienintelį kvepalų lašą 3 kambarių bute (Galanter, 1962), tačiau nebejaučiame prie kūno prigludusių drabužių, laikrodžio, žiedų ar patogios avalynės. Bet štai jei ji spaudžia ar trina, mums nuolat primenama, kad ją dėvime, ir paprasčiausi batai trukdo sutelkti savo dėmesį į kitus – svarbesnius dalykus.

Kaip kad greta tavęs einantis pirmokas.

Gerai, kad mano batai patogūs.

Share on Facebook

Vadinasi, kambariokas, su kuriuo ne per geriausiai sutariu, yra bendrakambaris.

O žmogus, besidalinantis butą su manimi, yra bendrabutis!

Tai va, kaip įdomiai čia.

Share on Facebook

Tai štai kokia ilga įžanga.

Nuo sofų atsikėlė šimtai „ekspertų“ ir išstenėjo šimtus „straipsnių“, kuriuos skaitant kuo nuoširdžiausiai vimdo. Visada priėmiau kitokią nuomonę, jei tik ši tvirtai pagrįsta – visi gi žinom, kad vienos tiesos nėra. Bet kai pamatau tokį straipsnį, užverda kraujas. (Jis buvo publikuotas „Klaipėdos“ dienraštyje, jeigu ką.)

Gerai gerai, kaip suprantu, vienas iš „Klaipėdos“ dienraščio skaitytojų nusprendė viešai išreikšti savo nuomonę, – labai norėčiau susisiekti su tuo genijumi, bet tos dvi raidelės apačioje man visai nieko nesako. Todėl rašau čia.

Homoseksualų invazija į Lietuvą? Kiekvienas sąmoningas homoseksualas, vos tik gavęs progą sprukti iš Lietuvos, taip ir padaro – nuoširdžiai sakau. Lietuvoje nėra ir dar ilgai nebus brandžios tolerantiškos visuomenės, todėl net pačios seksualinės mažumos, dabar turinčios laikytis viename kumštyje, yra netolerantiškos pačios sau.

Lietuva – Marijos žemė, kurios globėjas šv. Kazimieras? Na, ir? Lietuva Marijos žemė yra krikščionims, bet ko norėti iš tokių krikščionių, kurie savo religiją prisimena tik neberasdami kitų racionalių argumentų, bažnyčią aplanko tik per šv. Kalėdas, o Dievą prisimena tik tada, kai jau niekas kitas nebepadeda. Ir išvis, nuo kada Lietuvoje įsigalėjo valstybinė religija? Aš net ir tai pražiopsojau? Galų gale, nuo kada Biblija ir apskritai religija yra argumentas už ar prieš kažką? O nieko tokio, jei aš visus savo teiginius argumentuosiu tarp Marso ir Žemės skriejančiu Porceliano Arbatinuku?

Pederastizacija? Ei, žmogau, bent suvoki, kokius žodžius vartoji? O gal pedofilizacija vis dėlto? Kiek tarp heteroseksualių žmonių pasitaiko pedofilų? Kodėl niekas apie juos taip garsiai neklykauja? Kuo pedofilas normalesnis už pederastą?

Didingi protėviai? Jei tieji mūsų didingieji protėviai (apie kuriuos mes čia?) ir apsiverstų kape, tai tik dėl to, kad apskritai nesuvoktų, kas čia kur vyksta – visas mūsų gyvenimas pernelyg prasilenkia su jų meto vertybėmis. Na, tai gal metam pro langą kompiuterį – kaip mes drįstam išvis tobulėti!.. Netvirtinu, kad pats homoseksualumas kaip reiškinys yra pažangos simbolis – jis egzistavo ir Antikoje, ir Viduramžiais, tačiau tolerancija ir pagarba artimui yra sveikintina.

Gėjus madų pasaulyje – o ne, o ne, tik ne tai! Nejau taip apmaudu žinoti, kad tas, kuris nuoširdžiai myli vyrą, kažkurioje srityje stipriai pranoksta Tave? KOKS SKIRTUMAS, ką jis myli ir ką jis sapnuoja – jis tik dirba savo darbą!

…Ir dar kartą įrodo, kad yra ne ką prastesnis už seksualinių daugumų atstovus.

„Taip vyrai ir berniukai netiesiogiai yra skatinami tapti nenormaliais.“ Kuo tolyn – tuo nesąmonyn gilyn į nusišnekėjimo girią. Net jei beriukai beigi vyrai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai skatinami tapti, Tavo žodžiais tariant, nenormaliais, kažin, ar šis nedoras ketinimas išdegtų. Pabandyk įsivaizduoti save, staiga tampantį gėjumi. Na, gerai, ne būtinai staiga – pamažu! Tikriausiai net šiurpas per kūną perbėga?.. Lytinė orientacija NĖRA pasirenkama, todėl jokia agitacija už/prieš homoseksualumą nebus veiksminga. Užtat teigiamos informacijos skleidimas šia tema palengvins gyvenimą patiems homoseksualams – Tu net neįsivaizduoji, kaip žmogus sunkiai pakelia savo paties homoseksualumą vien dėl to, kad kas antras analfabetas lesbietes ir gėjus nepagrįstai vadina iškrypėliais. Nepagrįstai todėl, kad tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra toks žavus sakinys: „Sexual orientation by itself is not to be regarded as a disorder.“ (Seksualinė orientacija pati savaime nėra laikoma sutrikimu.) Iš psichinių susirgimų sąrašo homoseksualumas išbrauktas dar 1973 m.

Vyras prie viryklės? Oho, koks neįprastas XXI amžiaus reiškinys! Tai juk taip nevyriška! Net ir megzdamas vyras atrodo vyriškai – užtenka gal tų kvailų stereotipų, kuriuose vyriškumas prilyginamas kone kiauliškumui. O gal vis dar manai, jog vyriškas vyras yra tas, kuris po darbo drybso ant sofos, pasigrobęs nuotolinio valdymo pultą ir nugarą kasosi šakute, manydamas, jog nieko tokio yra prancūziškai bučiuoti žmogų, kuris, paėmęs naują tualetinio popieriaus rulonėlį, palieka jį padėjęs ant išnaudoto kartoninio ritinėlio? Tuomet linkiu sėkmės, bandant pateisinti savo, kaip žmogaus, apsileidimą.

…Ir nė vieno pikto žodžio apie lesbietes… Žinoma, į jas juk gražu pažiūrėti! Ar, spaudžiant ranką žmogui, Tu visada mąstai apie tai, ką jis miegamajame veikia su savo antrąja puse? Kodėl tuomet homoseksualūs žmonės beveik visuomet sutapatini su vienalyčiais lytiniais santykiais?

Nepatikėsi, bet jie nori mylėti ir myli taip pat, kaip ir Tu, yra ištikimi/neištikimi taip pat, kaip ir Tu, galų gale, jie valgo ir geria, kvėpuoja, svajoja taip pat, kaip ir Tu!

Gal susitaikyk pagaliau – kai kurie žmonės tiesiog homoseksualūs ir tai Tau turėtų mažiausiai rūpėti.

Norėčiau parašyti daugiau, bet labai jau ilgas įrašas gavosi…

Share on Facebook