Taip, tai aš.
Posted in Citatos on Bir 23rd, 2010
1939 metais prasidėjo epocha, kurią vienas didžiausių mūsų žmonių teisingai pavadino paniekos metu. Ir dešimt metų mums svaigo galva nuo kiekvienos žinios apie tai, kaip plikus ir beginklius žmones kantriai maitojo kiti, kurių veidai panašūs į mūsiškius, ir mes klausėme save, kaip tai įmanoma. Vis dėlto tai buvo įmanoma. Dešimt metų tai buvo įmanoma, o [...]
Posted in Citatos on Bir 17th, 2010
Mes kaip varlės, kurioms bjaurus vaikas, norėdamas pažinti pasaulį, nuplėšė galūnes, bet vis tiek mėginame šokinėti. Iš paskutiniųjų, atsispirdami nuo žemės krūtinėmis ir pilvais. Norime gyventi, tegul tik tam, kad valgytume. – S. Parulskis “Kišeninių dievų atminimui” Share on Facebook
Posted in Citatos on Bir 11th, 2010
Suprantu: jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu. Net jeigu per visą jo reljefą perbraukčiau pirštu, daugiau apie jį nesužinočiau. – A. Kamiu “Sizifo mitas” Share on Facebook
Posted in Citatos on Spa 30th, 2009
Tai ne bet koks pasakojimas apie meilę – tai trumpiausias pasakojimas apie meilę: Pora susitiko. Kartu nuėjo į parką. Ten susitiko jų susižavėję žvilgsniai. Prisėdo ant suolelio nuošalioje alėjoje. Susitiko jų lūpos. Gyveno kartu. Susitiko jų advokatai. — Ernestas Hemingvėjus Share on Facebook
Posted in Citatos on Rgs 12th, 2009
Per visą užfiksuotos istorijos laikotarpį ir tikriausiai jau nuo neolito eros pabaigos buvo trijų rūšių žmonės – aukštieji, vidurinieji ir žemieji. Jie buvo įvairiai grupuojami, turėjo begales įvairių vardų, bėgant amžiams, kito jų santykinis skaičius ir elgesys tarpusavyje, bet visuomenės struktūros esmė visada likdavo ta pati. Net po didžiulių perversmų ir sakytum negrįžtamų pokyčių vis [...]
Posted in Citatos on Rgp 28th, 2009
Taigi, draugai, koks gi tas mūsų gyvenimas? Neslėpsime: varganas, sunkus ir trumpas. Mes ateiname į pasaulį, kuriame ėsti gauname tik tiek, kiek reikia mūsų gyvybei palaikyti, ir nė kruopelytės daugiau, o tie iš mūsų, kurie pajėgia dirbti, spaudžiami prie darbo tol, kol išsenka paskutinės jėgos; tą akimirką, kai nustojame duoti naudą, mus kuo žiauriausiai paskerdžia. [...]
