Manau, jums būtų įdomu sužinoti, kad pasaulyje gali gyventi ir toks žmogus, kuris nemyli žmonių. Ką gi, tas žmogus — aš; aš taip mažai juos myliu, jog netrukus ketinu kokį pustuzinį jų išžudyti; jums gali kilti klausimas: kodėl tik pustuzinį? Ogi todėl, kad revolveryje yra tik šeši šoviniai. Siaubinga, ar ne? O ar toks poelgis tikrai neturi politinių motyvų? Bet aš kartoju jums, jog negaliu mylėti. Ganėtinai gerai suprantu, ką jūs jaučiate. Bet tai, kas jus prie jų traukia, man kelia pasibjaurėjimą. Mačiau, kaip jūs, žmonės, ramiai kažką kramsnojate nutaisę tai progai tinkamą žvilgsnį ir kaire ranka vartote ekonomikos žurnalą. Ar aš kaltas, kad man labiau patiktų valgyti kartu su ruoniais? Kad ir ką žmogus išdarinėtų su savo veidu, viskas virsta vien vaipymusi. Kai kramto susičiaupęs, lūpų kampučiai čia pakyla, čia nusileidžia, ir atrodo, kad jo būsena nepaliaujamai keičiasi — romumas staiga virsta graudulinga nuostaba. Jums tai patinka, žinau, tai jūs vadinate Sielos būdravimu. Bet mane tai vimdo, ir aš nežinau kodėl; toks jau gimiau.

- 1939

Share on Facebook

Nuo neatmenamų amžių mirties bausmė, dažnai lydima laukinio rafinuotumo apraiškų, mėgina priešintis nusikaltimui, tačiau nusikaltimas užsispyrusiai laikosi savo. Kodėl? Todėl, kad vienas su kitu žmoguje kovojantys instinktai — ne pastovios, pusiausvyrą išaikančios jėgos, kaip to nori įstatymas. Jie — kintamos, čia numirštančios, čia nugalinčios jėgos, ir kintanti jų pusiausvyra maitina sąmonės gyvybę, kaip pakankamai suartėję skirtingo ženklo krūviai sukuria elektros srovę. Įsivaizduokime seriją svyravimų, nuo geismo iki negebėjimo jausti, nuo ryžto iki atsisakymo ką nors daryti, kuriuos visi mes patiriame per vienui vieną dieną, padauginkim tas variacijas iš begalybės ir gausim psichologinės proliferacijos sampratą. Pusiausvyros praradimas būna per daug trumpalaikis, kad leistų vienai jėgai užvaldyti visą žmogų. Bet atsitinka, kad viena kuri iš dvasios jėgų taip išsilaisvina, jog užima visą sąmonę; tada jau joks instinktas, net ir gyvybės, nebepajėgia pasipriešinti tos neįveikiamos jėgos tironijai. Kad mirties bausmė iš tikrųjų turėtų galios įbauginti, žmogaus prigimčiai derėtų būti kitokiai, jai derėtų būti tokiai pat pastoviai, ramiai kaip ir įstatymas. Tačiau tada ji būtų negyva prigimtis.

[...]

Jeigu jau norima išsaugoti mirties bausmę, bent jau apsaugokite mus nuo veidmainiško jos pateisinimo auklėjamuoju pavyzdžiu. Pavadinkime tikruoju vardu tą bausmę, kuriai nesuteikiama jokios reklamos, tą įbauginimą, kuris neturi poveikio doriems žmonėms, kol jie tokie yra, tačiau masina paliovusius jais būti ir verčia degraduoti arba ištvirkauti tuos, kurie padeda ją įvykdyti. Ji, be jokios abejonės, yra bausmė, šiurpus kankinimas, fizinis ir moralinis, bet jokio tikro auklėjamojo pavyzdžio ji nepateikia, nebent tik demoralizuojantį. Ji baudžia, tačiau nėra jokia prevencija, kai nesukelia žudymo instinkto. Ji tokia, tarsi jos nėra, ją jaučia tik žmogus, kuris ją patiria savo siela daugybę mėnesiu ar metų, o kūnu — tą beviltingą ir smurtingą valandą, kai, neatėmus jam gyvybės, jis būna perkirstas į dvi dalis. Pavadinkime ją tikroju jos vardu, kuris, nesant kito taurumo, sugrąžins jai tiesos tautumą, ir pripažinkime ją esant tuo, kuo ji yra iš esmės: atkeršijimu.

[...]

Dažniausiai žmogus jau vien mirties bausmės laukimo būna sunaikintas kur kas anksčiau, nei sulaukia pačios mirties. Jam skiriamos dvi mirtys, ir pirmoji yra baisesnė už antrąją, nors jis nužudė tik vieną kartą.

– A. Camus. Apmąstymai apie giljotiną

Share on Facebook

Vis dėlto džiaugsmas gali padaryti gyvenimą prasmingą tik tuo atveju, jei jis pats turi prasmę. Džiaugsmo prasmė negali glūdėti jame pačiame. Iš tikrųjų ji yra už džiaugsmo ribų. Juk šis visada nukreiptas į objektą. Scheleris parodė, kad džiaugsmas yra intencionalus jausmas, priešingai tiesiog malonumui, kurį jis laiko neintencionaliu jausmu, “būsenos” jausmu, “jausmine būsena”. [...] Čia vėl galime prisiminti minėtąją Erwino Strauso “esamojo momento” gyvensenos sąvoką. Tokia gyvensena reiškia, kad žmogus įstrigo sąlyginio malonumo (tarkim, svaigulio) būsenoje, nepasiekdamas objektų pasaulio, kuris šiuo atveju būtų vertybių pasaulis; tik emocinė vertybės intencija gali suteikti tikrą “džiaugsmą”. Kaip tik todėl džiaugsmas niekada negali būti savitikslis, neįmanoma siekti džiaugsmo dėl jo paties. Jis tra “atlikties tikrovė”, pasak Reyerio, — džiaugsmo pojūtis atrisanda tik atliekant aktą, suvokiamą kaip vertingą, taigi pirma atlikus intencionalų vertybės suvokimo aktą. Šią mintį gražiai nusakė Kierkegaardas teigdamas, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės — tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime — apskritai neįmanoma siekti.

Share on Facebook

Egzistenciniu požiūriu praeitis, dabartis ir ateitis nėra susijusios linijiniu santykiu, t. y. neseka viena po kitos (“laikrodinis laikas”). Tarp jų taip pat nėra aiškaus priežastinio ryšio. Praeitis nėra dabarties “priežastis” (kitaip nei kamuolys: šis rieda dabar todėl, kad prieš tai jį kažkas parideno), pirmiausia todėl, kad pati praeitis, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra nestabili, nuolat kintanti patyrimo struktūra. Egzistenciškai viskas yra dabartyje — praeitis yra kaip duotybė, į kurią dabar atsakome, o ateitis yra kaip lūkesčiai, svajonės, norai, potencialumas, galimybės, atspindimi dabartyje. Kitaip tariant, trys laiko matmenys sudaro dabartį, kuri vienintelė yra reali. Dabartis yra kaip laiko tinklas, kuriame susipynę praeities įvykiai, nuolat kintantys dabarties momentai ir tai, ko dar tik laukiame ir tikimės.

– E. Laurinaitis, R. Milašiūnas ir kt. Psichoterapija

Share on Facebook

Kitas bruožas buvo tas, kad jis priklausė savižudžiams. Čia reikia pridurti, jog klaidinga vadinti savižudžiais tik tuos žmones, kurie iš tikrųjų nusižudo. Tarp pastarųjų net yra daug tokių, kurie savižudižais tampa, taip sakant, atsitiktinai, polinkio į savižudybę jie gali ir neturėti. Tarp žmonių, nepasižyminčių ryškia asmenybe, ryškiu likimu, tarp eilinių ir bandos žmonių pasitaiko ir tokių, kurie nusižudo, bet pagal visą savo charakterį anaiptol nepriklauso savižudžių tipui, nors taip pat daugelis, galbūt dauguma iš tų, kurie pagal savo esybę priklauso savižudžiams, iš tikrųjų niekada nepakelia prieš save rankos. Savižudis — o Haris toks buvo — nebūtinai turi gyventi ypač glaudžiai susijęs su mirtimi — taip galima gyventi ir nebūnant savižudžiu. Bet savižudžiui būdinga tai, kad jis savąjį „aš”, — nesvarbu, teisėtai ar neteisėtai, — junta tarsi ypač pavojingą, nepatikimą ir nesaugų gamtos daigą, kad pats sau jis atrodo toks be galo nesaugus ir paliktas pavojui, tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vidinio silpnumo, kad nukristų į tuštumą. Šio tipo žmonių likimui būdinga tai, kad savižudybė jiems yra visų tikėtiniausia mirties rūšis, bent jau jų pačių supratimu. Šią nuotaką, kuri beveik visada pastebima dar ankstyvoje jaunystėje ir lydi šiuos žmones visą gyvenimą, sukelia ne kažkokia ypač silpna gyvybinė jėga, atvirkščiai, tarp savižudžių pasitaiko nepaprastai atkaklių, godžių ir drąsių natūrų. Bet lygiai taip pat, kaip yra žmonių, kurie, nors truputį sunegalavę, karščiuoja, taip ir šie žmonės, kuriuos vadiname savižudžiais ir kurie visuomet labai jausmingi ir jautrūs, nuo menkiausio sukrėtimo linkę intensyviai pasiduoti savižudybės minčiai. Jei turėtume mokslą, kuris drąsiai ir su didele atsakomybe nagrinėtų žmogų, o ne vien gyvenimo reiškinių mechanizmus, jei turėtume kažką panašaus į antropologiją, psichologiją, šie faktai būtų žinomi kiekvienam.

Tai, kas čia mūsų buvo pasakyta apie savižudžius, liečia, žinoma, tik paviršių, tai psichologija, vadinasi, fizikos dalis. Panagrinėjus metafiziškai, reikalas atrodo kitaip ir daug aiškiau, nes, šitaip svarstant, savižudžiai mums išryškėja kaip žmonės, jaučiantys kaltę dėl savo suindividualėjimo, kaip sielos, kurių gyvenimo tikslas — ne tobulėti ir vystytis, o irti, grįžti prie motinos, prie Dievo, į visatą. Daugelis tokių natūrų visiškai nepajėgia kada nors baigti savo gyvenimo tikra savižudybe, nes jie giliai suvokė jos nuodėmingumą. Vis dėlto mums jie yra savižudžiai, nes išganymą regi mirtyje, o ne gyvenime, jie pasiruošę nusižeminti ir išsižadėti, sunaikinti save ir grįžti į pradžią.

Kaip kiekviena jėga gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir turi) pavirsti silpnybe, taip tipiškas savižudis, atvirkščiai, gali savo tariamą silpnybę paversti jėga ir atspara, o šitai jis daro labai dažnai. Toks yra ir Haris, Stepių Vilkas. Kaip ir tūkstančiams tokių kaip jis, mintis, kad kiekvieną minutę gali laisvai mirti, jam pasidarė ne vien jaunatviškai melancholiškas fantazijos žaismas, ne, šita mintis jam virto paguoda ir atspara. Tiesa, kaip ir visiems jo tipo žmonėms, kiekvienas sukrėtimas, kiekvienas skausmas, kiekviena bloga gyvenimo situacija jam tučtuojau pažadindavo norą jų išvengti mirtimi. Bet pamažu iš šio polinkio jis susikūrė kaip tik naudingą gyvenimui filosofiją. Įsisąmoninta mintis, kad šis atsarginis išėjimas visados atdaras, jam teikė jėgų, leido smalsiai patyrinėti skausmus ir negandas, ir kai jam visiškai prastai sekdavosi, jis retkarčiais, apimtas nuožmaus džiaugsmo, savotiškos pikdžiugos, galvodavo: „Vis dėlto įdomu pažiūrėti, kiekgi iš tikrųjų žmogus gali pakelti! Kai kantrybė pasibaigs, tereiks atsidaryt duris, ir viso labo.” Yra labai daug savižudžių, kuriems ši mintis teikia nepaprastą jėgą.

Antra vertus, visiems savižudžiams taip pat yra pažįstama kova su savižudybės pagunda. Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. Šis žinojimas, ši nešvari sąžinė, kurios šaltinis tas pats kaip ir negrynos onanistų sąžinės, didžiumą savižudžių pastūmėja nuolatinėn kovon su jų pagunda. Jie grumiasi taip, kaip kleptomanas grumiasi su savo yda.

– Hermann Hesse. Stepių Vilkas

Share on Facebook

Šiuo metu aš dar atkreipiau dėmesį į tai, ko anksčiau nebuvau pastebėjęs: įsitikinau, kad, sprendžiant problemas moksliškai, galima jas išaiškinti ir suprasti. Pavyzdžiui, klausimą, kodėl gimsta neišsivytę, liguisti vaikai, moksliškai galima pilnai išaiškinti, suradus tam tikras priežastis: gal jo motina nėštumo metu neturėjo reikiamų gyvenimo sąlygų, gal ji blogai maitinosi, per daug ir per sunkiai dirbo, gal susitrenkė ar kitaip sužalojo vaisių, o gal ji pati ar tėvas yra nesveiki. Šių priežasčių išaiškinimas kartu parodo, kaip reikia elgtis, kokių priemonių imtis, kad gimtų gerai išsivystę, sveiki kūdikiai.

Visai kitas reikalas, jeigu šį klausimą sprendi religinėje plotmėje, atitrūkęs nuo konkrečių aplinkybių, sąlygojančių kūdikio vystymąsi. Nemoksliškai, bet religiškai suformuluotas klausimas skamba šitaip: kodėl d i e v a s  sukuria nesveikus vaikus?

Šitaip suformulavus klausimą, į jį nebeįmanoma rasti protingo ir teisingo atsakymo. Žinoma, religija yra priversta atsakyti ir į tokius klausimus, bet ko gi jie verti, tie atsakymai?

“Kūdikis gimė nesveikas dėl to, kad jo tėvai, seneliai protėviai… nusidėjo dievui.” Visai kaip I. Krylovo pasakėčioje apie vilką ir ėriuką…

“Dievas žino, ką daro.” Toks atsakymas — tai ne atsakymas! Tai pripažinimas, kad dievas vadovaujasi visiškai kita logika negu mes, žmonės. Bet jeigu taip, tai reikia ir tikintiesiems nurodyti, kad dieviškosios išminties taisyklės yra visiškai kitokios negu mūsų protavimo taisyklės. Tiktai tada jau griūva visa religija: jeigu mes nežinom, ką dievas laiko geru, o ką blogu, kas jam tiesa, o kas netiesa, kas gražu, o kas šlykštu, — tai netenka prasmės visa bažnytinė teologija, kuri juk samprotauja apie aukščiausiąjį, vadovaudamasi kaip tik žmogiškąja logika.

– 1984

Share on Facebook

– Sam Harris

Share on Facebook

– A. Schopenhauer

Share on Facebook

Nekenčiu tokių prielaidų, kurios niršiai niekina žmogų. Nekenčiu jų! Bet tyrinėtojas privalo būt ramus ir objektyvus, remtis vien faktais.

Tas šlykščias prielaidas paneigia vaikai. Pats vaikų egzistavimas. Kvailas bernelis, pabandęs valdyti kiemo vaikus, bus bemat išjuoktas. Vaikų pasaulyje nėra tylinčios pilkos daugumos. Galima suimti tūkstantį, milijoną vaikų, bet kol nors vienas liks gyvas ir laisvas, pasaulyje bus vaikiškas teisybės matymas, bus kam sušukti, kad karalius nuogas. Nesugadintas vaikas stengiasi būt panašus į stipresnį ar protingesnį, o ne jį žlugdyti.

Prapultis ima viršų vėliau, kada vaikai išmokomi skųsti, kada sužino, kad pretenduojančio į karaliukus nevalia išjuokti, nes jis – boso sūnus. Kada kažkas juos įtikina (įtikina, nepateikęs argumentų), kad būtina dalyvauti idiotiškame gyvenimo vaidinime, net suprantant, jog jis idiotiškas. Įtikina, kad pasirinkimo nėra – arba plauki kvailių laivu, arba nuskęsti.

– R. Gavelis, “Vilniaus Pokeris”

Share on Facebook

Anksčiau ar vėliau, tačiau netolimoje ateityje reikės rinktis: kolektyvinė savižudybė arba protingas mokslo atradimų naudojimas.

– A. Kamiu

Share on Facebook