Norėčiau okupuoti Norvegijon išsikraustančios draugės butą, kad galėčiau sau ramiai ir jaukiai gilintis į savo… knygas. : ) Butas 2 kambarių, jų abiejų man nereikia, todėl būsiu draugiška ir pasidalinsiu kitu kambariu su dar dviem gayfriendly studentais/studentėm/whatever (jei būtų vegetarai — išvis puiku).

Butas Kaune, Dainavoje, Taikos prospekte. Pilnai įrengtas — trūksta nebent skalbimo mašinos ir trečios lovos. : )

Gyvenant tryse, nuomą dalintumėmės taip: aš moku pusę, o kiti du — po pusės pusę. Komunaliniai — visiems po lygiai. Bendras mėnesinis mokestis tuomet jums būtų apie 200 Lt.

Jei susidomėjot, rašykit zaliosios.mansardos (eta) gmail.com arba Skype: dovile.zm, dar galit skambinti 862106446, bet gal geriau tik tuo atveju, jei labai labai nekantraujat (nes šiuo metu sulaukiu kalno nežinomų numerių skambučių, ir abejoju, ar pažinsiu, jog skambinat būtent pagal šį skelbimą, todėl galiu netyčia neatsiliepti), o jei nesusidomėjot — pasidalinkit skelbimu su potencialiais susidomėtojais. ( : Ačiū.

(foto turiu daugiau)

P. S. Iš buto nebus daromas seksodromas ar dar kažkas nepadoraus — tiesiog mėginu suburti LGBTQ studentiją į tolerantiškus namus, kur jie neturėtų būti įsitempę ir jaudintis dėl to, kad liks neteisingai suprasti.

Share on Facebook

Pasijutau reikšminga ir bais suaugus. Visi šypsojosi, sakė, labas, gal turi kokių nors klausimų, o aš, aišku, turėjau. Tik sunervino bankų atstovai, kurie tik ir dairėsi pasimetusių būsimųjų studentų, einančių laikyti anglų kalbos testo, čiupo už alkūnės potencialią auką ir tempė sėstis prie savo stalo. Viena nepriekaištingai atrodanti dama net įsižeidė, kai pasakiau, jog Olialia nuolaidų kortelė manęs nedomina jau vien dėl prekinio ženklo — nes gi čia nemokamai, suprantat? Žodžiu, palikit jūs mus ramybėj, leiskit atsipeikėti po (į)stojimo euforijos, o tada galėsim pasikalbėti kaip suaugę žmonės.

Ai, tai va, studijuosiu psichologiją, džiaugiuosi baisiai, nes domėjausi psichologija ir svajojau apie šitas studijas nuo neatmenamų laikų. Turiu visokių idealistiškų vizijų apie veiklą po studijų – ir šen, ir ten gerai būtų, o va štai ten tai išvis geriausia. Aišku, aš tomis vizijomis nesidalinsiu, nes jei jos subliukš, paskui tyčiositės visi – jums užteks žinoti, kad esu laaabai patenkinta. : )

Dabar belieka susirasti ramius, gayfriendly žmones, norinčius pigiai nuomotis kambarį mielame butuke Dainavoje. (Kreipkitės, ką.)

Share on Facebook

Nekenčiu tokių prielaidų, kurios niršiai niekina žmogų. Nekenčiu jų! Bet tyrinėtojas privalo būt ramus ir objektyvus, remtis vien faktais.

Tas šlykščias prielaidas paneigia vaikai. Pats vaikų egzistavimas. Kvailas bernelis, pabandęs valdyti kiemo vaikus, bus bemat išjuoktas. Vaikų pasaulyje nėra tylinčios pilkos daugumos. Galima suimti tūkstantį, milijoną vaikų, bet kol nors vienas liks gyvas ir laisvas, pasaulyje bus vaikiškas teisybės matymas, bus kam sušukti, kad karalius nuogas. Nesugadintas vaikas stengiasi būt panašus į stipresnį ar protingesnį, o ne jį žlugdyti.

Prapultis ima viršų vėliau, kada vaikai išmokomi skųsti, kada sužino, kad pretenduojančio į karaliukus nevalia išjuokti, nes jis – boso sūnus. Kada kažkas juos įtikina (įtikina, nepateikęs argumentų), kad būtina dalyvauti idiotiškame gyvenimo vaidinime, net suprantant, jog jis idiotiškas. Įtikina, kad pasirinkimo nėra – arba plauki kvailių laivu, arba nuskęsti.

– R. Gavelis, “Vilniaus Pokeris”

Share on Facebook

Anksčiau ar vėliau, tačiau netolimoje ateityje reikės rinktis: kolektyvinė savižudybė arba protingas mokslo atradimų naudojimas.

– A. Kamiu

Share on Facebook

1939 metais prasidėjo epocha, kurią vienas didžiausių mūsų žmonių teisingai pavadino paniekos metu. Ir dešimt metų mums svaigo galva nuo kiekvienos žinios apie tai, kaip plikus ir beginklius žmones kantriai maitojo kiti, kurių veidai panašūs į mūsiškius, ir mes klausėme save, kaip tai įmanoma.

Vis dėlto tai buvo įmanoma. Dešimt metų tai buvo įmanoma, o ir šiandien, tarsi įspėjimas, kad ginklo pergalė – dar ne visiška pergalė, prieš mūsų akis vėl guli draugai paleistomis žarnomis, sudarkytomis galūnėmis ir akimis, kurių žvilgsniai sutraiškyti batų kulnais. O tie, kurie šitai padarė, mokėjo užleisti vietą metro: antai Himmleris, pavertęs kankinimus mokslu ir amatu, grįždavo naktį namo per užpakalines duris, kad nepažadintų savo mylimos kanarėlės.

– A. Kamiu “Paniekos metas”

Share on Facebook

Mes kaip varlės, kurioms bjaurus vaikas, norėdamas pažinti pasaulį, nuplėšė galūnes, bet vis tiek mėginame šokinėti. Iš paskutiniųjų, atsispirdami nuo žemės krūtinėmis ir pilvais. Norime gyventi, tegul tik tam, kad valgytume.

– S. Parulskis “Kišeninių dievų atminimui”

Share on Facebook

Viskas.

Buvo smagu, noriu dar, tik šįkart gal be pėdkelnių.

Share on Facebook

Suprantu: jei ir galiu per mokslą apčiuopti reiškinius ir juos išvardyti, tai vis dėlto suvokti pasaulio negaliu. Net jeigu per visą jo reljefą perbraukčiau pirštu, daugiau apie jį nesužinočiau.

– A. Kamiu “Sizifo mitas”

Share on Facebook

Bet.

Vos tik įėjęs ponas R. ėmė mums pasakoti apie siaubingą konkurenciją socialinių mokslų sektoriuje ir 20 % sumažintą finansavimą socialinės krypties studijoms. Sako, va norint įstoti į ekonomiką, visus egzaminus reikia išlaikyti mažiausiai 90 %, o štai technologijų niša dar taip neperpildyta – mažesnė konkurencija, o ir karjeros galimybės puikios. O taip, išgirdus tokius žodžius, iškart persigalvojau, mečiau visas savo svajones ir pirmu numeriu į prašymą įrašiau aviacijos inžineriją. (Ne.)

Nesupraskit neteisingai! Gerai, kad žmogus iš anksto (kas, kad šimtąjį kartą) informuoja mus apie tai, kad pasirinkdami socialinius mokslus galbūt stipriai rizikuojame. Bet turint omenyje tai, jog mes jau seniausiai apsisprendę, kokius egzaminus laikysim, tai, švelniai tariant, erzina…

Bet mane dar labiau suerzino kitas dalykas, dėl kurio kaltas ne tiek ponas R., kiek apskritai lietuvių požiūris į studijas.

Permetęs akimis mano prašymą ir pamatęs jame tik vieną specialybę, jis, atsargiai rinkdamas žodžius, man sako: “Nelabai protingas sprendimas bandyti stoti tik į vieną specialybę.” — “Bet aš nenoriu studijuoti bet kur ir bet ko. Svajoju apie tai nuo aštuntos klasės.” — “Taip, svajonės gražu, bet… o jei neįstosi? Reikia turėti atsarginį variantą.”

Šakės!.. Gaišti laiką studijuojant dalyką, kuris manęs netraukia, ir dar pinigus tikriausiai mokėti vien tam, kad kažką studijuočiau, o paskui, po milijono metų, galbūt kažkokiu būdu įstočiau arba neįstočiau į mane dominančią magistrantūrą? Kad turėčiau kažkokį miglotą statusą? Mat kaip čia dabar pažangi mokinė ir štai šitaip neprotingai – stojo tik ten, kur norėjo.

O paskui dar stebisi žmonės, kad Lietuvoj tokia kraupi akademinė infliacija, kai patys spaudžia jaunimą stoti bet kur: į ką nors su kompais, ką nors su vadyba arba ką nors su teise. Ir paskui dirbti. Ką nors.

Būtent toks požiūris į studijas, kaip aukštesnio socialinio statuso garantą, ir išpučia sunkiai suvokiamus konkursus stojant.

Bet viskas bus gerai. Laukit tęsinio.

Share on Facebook

- Kažin, kodėl ji čia sėdi?

- Gal nori žudytis?

- Eik tu!

- O ką, gal nusivylė gyvenimu…

- Vaikinas gal paliko!

- O gal mama liepė nusikirpti plaukus.

- Man atrodo, ji pasiklydo.

- Ne, jai tiesiog skauda pilvą.

- Baigiam, man atrodo, ji viską girdi.

- Ir nieko neatsako?

- Nebylė!

- Medituoja.

- O gal traukinio laukia?

Bingo.

Share on Facebook