Esu Dovilė

Jonas Ragauskas — kunigas, tapęs ateistu:

Šiuo metu aš dar atkreipiau dėmesį į tai, ko anksčiau nebuvau pastebėjęs: įsitikinau, kad, sprendžiant problemas moksliškai, galima jas išaiškinti ir suprasti. Pavyzdžiui, klausimą, kodėl gimsta neišsivytę, liguisti vaikai, moksliškai galima pilnai išaiškinti, suradus tam tikras priežastis: gal jo motina nėštumo metu neturėjo reikiamų gyvenimo sąlygų, gal ji blogai maitinosi, per daug ir per sunkiai dirbo, gal susitrenkė ar kitaip sužalojo vaisių, o gal ji pati ar tėvas yra nesveiki. Šių priežasčių išaiškinimas kartu parodo, kaip reikia elgtis, kokių priemonių imtis, kad gimtų gerai išsivystę, sveiki kūdikiai.

Visai kitas reikalas, jeigu šį klausimą sprendi religinėje plotmėje, atitrūkęs nuo konkrečių aplinkybių, sąlygojančių kūdikio vystymąsi. Nemoksliškai, bet religiškai suformuluotas klausimas skamba šitaip: kodėl d i e v a s  sukuria nesveikus vaikus?

Šitaip suformulavus klausimą, į jį nebeįmanoma rasti protingo ir teisingo atsakymo. Žinoma, religija yra priversta atsakyti ir į tokius klausimus, bet ko gi jie verti, tie atsakymai?

“Kūdikis gimė nesveikas dėl to, kad jo tėvai, seneliai protėviai… nusidėjo dievui.” Visai kaip I. Krylovo pasakėčioje apie vilką ir ėriuką…

“Dievas žino, ką daro.” Toks atsakymas — tai ne atsakymas! Tai pripažinimas, kad dievas vadovaujasi visiškai kita logika negu mes, žmonės. Bet jeigu taip, tai reikia ir tikintiesiems nurodyti, kad dieviškosios išminties taisyklės yra visiškai kitokios negu mūsų protavimo taisyklės. Tiktai tada jau griūva visa religija: jeigu mes nežinom, ką dievas laiko geru, o ką blogu, kas jam tiesa, o kas netiesa, kas gražu, o kas šlykštu, — tai netenka prasmės visa bažnytinė teologija, kuri juk samprotauja apie aukščiausiąjį, vadovaudamasi kaip tik žmogiškąja logika.

– 1984

Share on Facebook

Žymės: ateizmas, dievas