A. Camus. Apie mirties bausmę
Rgs 8th, 2011 parašė Dovilė
Nuo neatmenamų amžių mirties bausmė, dažnai lydima laukinio rafinuotumo apraiškų, mėgina priešintis nusikaltimui, tačiau nusikaltimas užsispyrusiai laikosi savo. Kodėl? Todėl, kad vienas su kitu žmoguje kovojantys instinktai — ne pastovios, pusiausvyrą išaikančios jėgos, kaip to nori įstatymas. Jie — kintamos, čia numirštančios, čia nugalinčios jėgos, ir kintanti jų pusiausvyra maitina sąmonės gyvybę, kaip pakankamai suartėję skirtingo ženklo krūviai sukuria elektros srovę. Įsivaizduokime seriją svyravimų, nuo geismo iki negebėjimo jausti, nuo ryžto iki atsisakymo ką nors daryti, kuriuos visi mes patiriame per vienui vieną dieną, padauginkim tas variacijas iš begalybės ir gausim psichologinės proliferacijos sampratą. Pusiausvyros praradimas būna per daug trumpalaikis, kad leistų vienai jėgai užvaldyti visą žmogų. Bet atsitinka, kad viena kuri iš dvasios jėgų taip išsilaisvina, jog užima visą sąmonę; tada jau joks instinktas, net ir gyvybės, nebepajėgia pasipriešinti tos neįveikiamos jėgos tironijai. Kad mirties bausmė iš tikrųjų turėtų galios įbauginti, žmogaus prigimčiai derėtų būti kitokiai, jai derėtų būti tokiai pat pastoviai, ramiai kaip ir įstatymas. Tačiau tada ji būtų negyva prigimtis.
[...]
Jeigu jau norima išsaugoti mirties bausmę, bent jau apsaugokite mus nuo veidmainiško jos pateisinimo auklėjamuoju pavyzdžiu. Pavadinkime tikruoju vardu tą bausmę, kuriai nesuteikiama jokios reklamos, tą įbauginimą, kuris neturi poveikio doriems žmonėms, kol jie tokie yra, tačiau masina paliovusius jais būti ir verčia degraduoti arba ištvirkauti tuos, kurie padeda ją įvykdyti. Ji, be jokios abejonės, yra bausmė, šiurpus kankinimas, fizinis ir moralinis, bet jokio tikro auklėjamojo pavyzdžio ji nepateikia, nebent tik demoralizuojantį. Ji baudžia, tačiau nėra jokia prevencija, kai nesukelia žudymo instinkto. Ji tokia, tarsi jos nėra, ją jaučia tik žmogus, kuris ją patiria savo siela daugybę mėnesiu ar metų, o kūnu — tą beviltingą ir smurtingą valandą, kai, neatėmus jam gyvybės, jis būna perkirstas į dvi dalis. Pavadinkime ją tikroju jos vardu, kuris, nesant kito taurumo, sugrąžins jai tiesos tautumą, ir pripažinkime ją esant tuo, kuo ji yra iš esmės: atkeršijimu.
[...]
Dažniausiai žmogus jau vien mirties bausmės laukimo būna sunaikintas kur kas anksčiau, nei sulaukia pačios mirties. Jam skiriamos dvi mirtys, ir pirmoji yra baisesnė už antrąją, nors jis nužudė tik vieną kartą.
– A. Camus. Apmąstymai apie giljotiną
