Apie gyvenimą
Bir 4th, 2013 parašė Dovilė
Gyvenimo žinovai? Kur jau ne. Aš asmeniškai dar nesutikau žmogaus, kuris iš tiesų žinotų, ką veikti su savo nuosavu gyvenimu, jau nekalbant apie svetimus. Savo pačių kaliniai, stumiantys nuobodžias dienas, laukiantys kažkokios Didžiosios Permainos. Sutiktumėm net ir su katastrofa – kokiu naujuoju “Titaniku“, tačiau mūsiškis laivas iš tiesų jau seniai ilsisi ant dugno, o mums belieka skenduolio konvulsijos. Kas gi dar? Dar religija su savo požiūriu į mirtį kaip į egzaminą, po kurio būsi perkeltas į kitą klasę. Nors panašu, kad didysis egzaminatorius jau seniausiai numojo į mus ranka. Esam beviltiški antramečiai, niekaip nesugebantys išmokti tų pačių istorijos pamokų. Mizantropija? Ne, nes esu – deja, esu; laimei, esu – toks pats žmogus. Nemėgstu savęs. Netikiu savimi. Su savimi į žvalgybą tikrai neičiau. Net mano patys geriausi jausmai – ne iš kokio prigimtinio gerumo, o iš egoizmo, iš noro pasijusti geresniu, vertingesniu, nei esu iš tikrųjų. Man nuolatos tenka valdytis, kad nepasielgčiau netinkamai, kad neprišnekėčiau baisių ir šlykščių dalykų į tas kantrias ausis, kurios vis dar manęs tebesiklauso. Kartais neiškenčiu ir apimtas malonaus niežulio pasakau tai. Sugadinu jums visą žaidimą, tarsi paauglys chuliganas vaikų smėldėžėje suspardau pilis, sugrūdu jums į burnas jūsiškius smėlio pyragėlius, ir tai darydamas manausi esąs visiškai teisus, turintis teisę tvarkyti pasaulį savaip. O esu geriausiu atveju miško sanitaras – ką paveju, tą suėdu, kas miklesnis, tas pabėga.
– G. Grajauskas
Televizijos serialų modelis iš esmės tėra vienas su nedideliais nukrypimais. Tai anaiptol nėra trūkumas, veikiau atvirkščiai: tai nuostabus išradimas, nes lengvojo pasimėgavimo vertintojams kitų siužetų ir nereikia. Situacijos gali būti absoliučiai neįtikėtinos, dialogai nepataisomai kvaili; tereikia tik priversti žiūrovus patikėti tuo “visai kaip gyvenime“, ir sėkmė garantuota. Nors jų, žiūrovų, gyvenime nieko panašaus dažniausiai ir buvę nėra – nei beprotiškų meilių, nei šiurpių nuopuolių ar svaigių pakilimų. Serialai veikia ne blogiau nei kulkosvaidis ar “amerikietiškieji kalneliai“; jie leidžia žiūrovams pajusti, kad jie vis dar gyvena, turi šiokių tokių emocijų, ir net leidžia tikėtis tame gyvenime pasikeitimų, panašių į serialo herojams nutinkančius. Tačiau tai nuodai, ar net sielos vagystė: taip ir negyvenę savojo gyvenimo, jie nejučia pradeda gyventi svetimą. Ir net ne gyventi, tiesą sakant, o vien stebėti. Vėpsoti. Štai jums ir vita contempliativa. 
„Jei aš išdrįsčiau leisti laisvai lietis manyje susitvenkusiems jausmams, jei man atsitiktinai tektų gyventi šiais jausmais, tai būtų katastrofa.” Tokia nuostata, kuri pasakoma arba ne, vadovaujasi beveik kiekvienas klientas, pradėdamas išgyventi nežinomus savo asmenybės aspektus. Tačiau visa jo patirties terapijos metu raida prieštarauja šiai baimei. Jis pamato, kad pamažu gali tapti savuoju pykčiu, jeigu pyktis yra tikroji reakcija, ir kad toks priimtas ar atviras pyktis nėra destruktyvus. Klientas suvokia, kad gali būti savąja baime, bet, sąmoningai būdamas ja, neištirpsta joje. Jis atranda, kad gali savęs gailėtis, ir tai nėra „blogai”. Klientas gali jaustis ir būti savuoju seksualumu, „tingumu”, priešiškumu, ir nieko neatsitinka. Priežastis gali būti ta, jog tada, kai klientas leidžia savo jausmams tekėti, jie užima tinkamas jiems vietas bendroje jausmų darnoje. Asmuo aptinka, kad turi kitų jausmų, su kuriais šie susipina sudarydami pusiausvyrą. Jis jaučiasi mylintis, švelnus, dėmesingas, bendradarbiaujantis, lygiai kaip ir neapkenčiantis, geidulingas ar piktas. Jis jaučia susidomėjimą, entuziazmą ir smalsumą, taip pat tingumą ar apatiją. Jis jaučiasi esąs narsus ir kartu rizikuojantis bei bijantis. Kai asmuo gyvena nesišalindamas ir priimdamas jausmus, jų sudėtingumą, pasireiškia kūrybine darna, o ne nekontroliuojamu blogiu.
Nuo neatmenamų amžių mirties bausmė, dažnai lydima laukinio rafinuotumo apraiškų, mėgina priešintis nusikaltimui, tačiau nusikaltimas užsispyrusiai laikosi savo. Kodėl? Todėl, kad vienas su kitu žmoguje kovojantys instinktai — ne pastovios, pusiausvyrą išaikančios jėgos, kaip to nori įstatymas. Jie — kintamos, čia numirštančios, čia nugalinčios jėgos, ir kintanti jų pusiausvyra maitina sąmonės gyvybę, kaip pakankamai suartėję skirtingo ženklo krūviai sukuria elektros srovę. Įsivaizduokime seriją svyravimų, nuo geismo iki negebėjimo jausti, nuo ryžto iki atsisakymo ką nors daryti, kuriuos visi mes patiriame per vienui vieną dieną, padauginkim tas variacijas iš begalybės ir gausim psichologinės proliferacijos sampratą. Pusiausvyros praradimas būna per daug trumpalaikis, kad leistų vienai jėgai užvaldyti visą žmogų. Bet atsitinka, kad viena kuri iš dvasios jėgų taip išsilaisvina, jog užima visą sąmonę; tada jau joks instinktas, net ir gyvybės, nebepajėgia pasipriešinti tos neįveikiamos jėgos tironijai. Kad mirties bausmė iš tikrųjų turėtų galios įbauginti, žmogaus prigimčiai derėtų būti kitokiai, jai derėtų būti tokiai pat pastoviai, ramiai kaip ir įstatymas. Tačiau tada ji būtų negyva prigimtis.
Vis dėlto džiaugsmas gali padaryti gyvenimą prasmingą tik tuo atveju, jei jis pats turi prasmę. Džiaugsmo prasmė negali glūdėti jame pačiame. Iš tikrųjų ji yra už džiaugsmo ribų. Juk šis visada nukreiptas į objektą. Scheleris parodė, kad džiaugsmas yra intencionalus jausmas, priešingai tiesiog malonumui, kurį jis laiko neintencionaliu jausmu, “būsenos” jausmu, “jausmine būsena”. [...] Čia vėl galime prisiminti minėtąją Erwino Strauso “esamojo momento” gyvensenos sąvoką. Tokia gyvensena reiškia, kad žmogus įstrigo sąlyginio malonumo (tarkim, svaigulio) būsenoje, nepasiekdamas objektų pasaulio, kuris šiuo atveju būtų vertybių pasaulis; tik emocinė vertybės intencija gali suteikti tikrą “džiaugsmą”. Kaip tik todėl džiaugsmas niekada negali būti savitikslis, neįmanoma siekti džiaugsmo dėl jo paties. Jis tra “atlikties tikrovė”, pasak Reyerio, — džiaugsmo pojūtis atrisanda tik atliekant aktą, suvokiamą kaip vertingą, taigi pirma atlikus intencionalų vertybės suvokimo aktą. Šią mintį gražiai nusakė Kierkegaardas teigdamas, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės — tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime — apskritai neįmanoma siekti.